Tačiau pavojus keliautoją žavi, o statistika skirta bailiams, juk bėda gali užklupti ir nė žingsnio iš savo kiemo nežengus. Visgi, kraudamasis kuprinę į penkių mėnesių kelionę aplink šį žemyną, telefoną, kompiuterį ir skaitmeninę kamerą palieku namie. Pasirodo, vėliau dėl šio sprendimo gailėtis neteks.
Po šimtų kilometrų, nukeliautų autostopu Peru, daugybės naktų palapinėje Bolivijoje ir naktinio Paragvajaus gyvenimo inspekcijų nebegąsdina niekas. Filmus apie pasaulio pabaigą galima drąsiai statyti bet kurioje iš anksčiau paminėtų šalių. Būtent todėl, atvykus į Argentiną norisi lengviau atsidusti. Buenos Airės tikriausiai galėtų būti bet kurios vakarų Europos šalies sostinė, todėl pirmą kartą Pietų Amerikoje jaučiuosi lyg namie. Šias mintis kaip mat pertraukia ant pakaušio tykštelėjusios paukščio išmatos. Iš už nugaros išgirstu garsų moterišką kvatojimą, o pasklidęs aštrus kvapas priverčia susigėsti. Viskas vyksta labai greitai, moteris pradeda iš rankinės traukti servetėles ir vandenį, aš nusimetu sunkią kuprinę ir leidžiuosi jos valomas. Tuo metu iš kažkur išdygsta jaunas vyrukas ir pradeda rėkti, kad kažkas pačiupo mano krepšį. Apima panika, pasileidžiu įkandin nurodyta kryptimi, tačiau vos po dešimties sekundžių suprantu, kad mano krepšys niekur nenubėgo.
Jis visiems laikams pasiliko su iš pradžių tokia paslaugia pasirodžiusia moterimi ir jaunuoju jos pagalbininku. Labiausiai stebina, kad buvau apvogtas pačiame Buenos Airių centre, lygiai vidurdienį. Belieka džiaugtis, kad krepšyje nebuvo nieko vertingo, ramybės neduoda tik prarastas pasas. Įdomu tai, kad policijos ši istorija apskritai nesudomina, gaunu atsakymą, kad tikimybė, jog mano daiktai atsiras, lygi nuliui. Todėl belieka gėdingai valyti nuo savęs iš neaišku kokių medžiagų pagamintą smirdantį skystį ir viltis, kad kelionę suplanuotu maršrutu tęsti pavyks ir be paso.
Praėjus šokui prisimenu ir savo pirmųjų savaičių bendrakeleivio Simono istoriją. Vaikinas neteko savo piniginės jau antrą buvimo Peru dieną. Išėjus su vietiniais apžiūrėti centrinės Limos buvome perspėti, kad užsieniečiams šiame regione lankytis itin pavojinga. Tačiau šviežiai iš Europos atvykęs Simonas nesitikėjo, kad gali būti apvogtas vos penki žingsniai nuo saugomo įėjimo į vietinį barą.
Prie jo prisigretinusi patraukli mergina ėmė intensyviai meilintis ir liesti lietuvį, kuris įtaręs klastą dėmesio stengėsi visaip išvengti. Nepaisant to, mergina piniginę iš kišenės sugebėjo ištraukti taip profesionaliai, kad pradingusius dokumentus ir porą šimtus litų jis pastebėjo vos po kelių valandų. Po incidento juokavome, kad nusikaltimas galėjo būti įvykdytas ir gerokai brutalesniais metodais, o vagys Limoje itin lipšnūs ir patrauklūs. Tačiau tai dar ne Simono istorijos pabaiga. Ranka numojęs į patarimus Pietų Amerikon itin vertingų daiktų nesivežti, lietuvis su žemynu atsisveikino ir be brangaus išmaniojo telefono. Šis mistiniu būdu pradingo iš kuprinės, kuri keliavo iš Limos į Londoną lėktuvo bagažo skyriuje.
Kadangi asmeninė patirtis rodo, jog tikimybė būti apvogtam Pietų Amerikoje yra lygi šimtui procentų, nusprendžiau pasidomėti ir kitų lietuvių istorijomis. Asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbus žinutę apie ieškomus to paties likimo keliautojus ilgai laukti nereikėjo. Nors Pietų Amerika savo populiarumu tarp lietuvių tikriausiai nusileidžia tik Antarktidai, sulaukiau atsakymo bent iš 5 žmonių. Štai 2012 m. Brazilijos mieste Salvadore savanoriavusi Giedrė pasakoja, kad tam tikrose miesto dalyse žmonės vengia nešioti prabangius laikrodžius ar kitus aksesuarus, nes nenori pritraukti vagių dėmesio.
Deja, mieste, kuris garsėja kaip afrikiečių kultūros sostinė, baltaodei lietuvei ištirpti minioje nebuvo taip paprasta. Giedrė pasakoja į darbą autobusu visuomet vykdavusi su kolega vaikinu iš Danijos, tačiau vieną dieną šis susirgo ir palydėti jos negalėjo. Kaip tyčia, prie merginos tuoj pat prisėdo du 16–18 metų vaikinai, kurie be didelių įžangų parodė po marškinėliais slepiamą ginklą ir paprašė atiduoti visus brangius daiktus. Giedrei svarbiausia buvo išsaugoti su savimi turėtą nešiojamąjį kompiuterį, todėl ji pirmiausia ištraukė mobilųjį telefoną ir piniginę, tikėdamasi, kad vagys liks patenkinti ir šiuo grobiu. Laimei, triukas pavyko, o netrukus po įvykio Giedrė tapo uolia Krav Maga savigynos kursų studente.
Žinoma, visuomet yra ir kita istorijos pusė. Beveik pusmetį Rio de Žaneire pragyvenęs Matas pasakoja, kad šiurpiomis legendomis apipintas miestas jam tapo antrais namais. Nors turistų gidai griežtai draudžia kelti koją į Rio lūšnynus, ten gyvenęs lietuvis teigia niekuomet nerakinęs durų. “Vagių faveloje nei su žiburiu nerasi, bet ne todėl, kad policija juos išgaudo. Tvarką bendruomenėje palaiko kalašnikovais ginkluoti banditai. Jei turi problemą, eini pas juos”, - teigia Matas.
Anot lietuvio, pagrindinis banditų rūpestis yra prekyba narkotikais ir kova su policija, o prieš taikius vietinius gyventojus jie ginklais nemosuoja. Žinoma, tai nereiškia, kad Rio laisvai galite landžioti po įtartinos reputacijos rajonus. Matas perspėja, kad nemaža dalis favelų yra neseniai įsikūrusios ir neturi nusistovėjusios tvarkos, todėl ten kišti nosį yra itin pavojinga. Na, o pati didžiausia tikimybė netekti savo keliautojo mantos tikriausiai egzistuoja Rio centre ir paplūdimiuose.
Vietiniai vagys naivų turistą čia atpažįsta kaipmat ir truputį pagąsdinę peiliu džiaugiasi prasimanę pinigų dar vienai dienai. Matas pataria nenešioti piniginės galinėje kišenėje, turėti aiškią ėjimo kryptį ir naudotis tik bankų viduje esančiais bankomatais.
Informacija netekusiems dokumentų Pietų Amerikoje
Kadangi vienintelė Lietuvos ambasada Argentinoje šių metų pradžioje buvo uždaryta, o naujai steigiamas konsulatas Brazilijoje pilnai dar nefunkcionuoja, naujo lietuviško paso Pietų Amerikoje gauti nepavyks. San Paulo konsulatas gali išduoti tik laikiną kelionės dokumentą grįžti į Lietuvą.
Pasų gamybą planuojama pradėti nuo šių metų spalio mėnesio. Atsidūrus bėdoje kitose Pietų Amerikos valstybėse, Lietuvos užsienio reikalų ministerija siūlo kreiptis į bet kurią Europos Sąjungos ambasadą. Tiesa, čia teorija smarkiai skiriasi nuo praktikos. Čilėje apvogtas Mindaugas pasakoja, kad Prancūzijos ir Italijos ambasados atsisakė jį priimti, motyvuodamos tuo, kad Lietuvos reikalais turėtų rūpintis kaimyninės šalys. Laimei, Lenkijos ambasada į vaikino problemą ranka nenumojo. Panaši situacija egzistuoja ir Argentinoje. Pirmoji aplankyta Airijos ambasada skundėsi esanti per maža, tam kad tvarkytų lietuvių reikalus, o paprašius parekomenduoti artimiausią ambasadą konsulato darbuotoja teigė neturinti laiko tokiai pagalbai.
Kaip paaiškėjo vėliau, maždaug pusė Buenos Airėse įsikūrusių ES ambasadų stengėsi nusikratyti atsakomybės ir siūlė ieškoti pagalbos „labiau“ su Lietuva susijusiose šalyse. Bene geriausiai šioje situacijoje pasirodė Didžiosios Britanijos konsulatas. Čia laikinas kelionės dokumentas išduodamas itin operatyviai, be to leidžia tęsti kelionę namo per pasirinktas 5 šalis, 9 mėnesių laikotarpiu. Žinoma, šie privalumai nėra už dyką, dokumento kaina siekia beveik keturis šimtus litų. Palyginimui, Slovakijos konsulato įkainis už tokią paslaugą yra daugiau nei dešimt kartų mažesnis, tačiau skiriasi kelionės namo sąlygos. Todėl, turbūt geriausias variantas netekus asmens dokumentų yra susisiekti su kuo daugiau konsulatų ir pritaikyti jų siūlomas paslaugas prie savo kelionių planų.
