Jonas (vardas pakeistas), pasiruošęs kartu su savo naujaisiais verslo partneriais investuoti į nekilnojamąjį turtą Amerikoje, tapo tikro holivudinio filmo scenarijaus dalyviu – oro uoste pasitikęs samdytas azijietis, tariami kompanijos perrašymai, pinigų plovimas, į situaciją įvelta JAV nekilnojamojo turto agentė, neegzistuojamų būstų pardavimai, subliuškę pažadai, reketas ir grasinimai.
Paties pašnekovo teigimu, tik atvykus į JAV paaiškėjo tikroji kompanijos valdytoja – lietuvė, kuri prieš 18 metų dėl įsiskolinimų ir mokesčių nemokėjimo valstybei spruko iš gimtosios šalies, o tapusi emigrante ėmėsi siūlyti tautiečiams investuoti pinigus į nekilnojamąjį turtą Naujojoje Meksikoje, Las Vegase, Floridoje, pastaruoju metu – Mičigane, Kalifornijoje.
– Kuo užsiėmėte Lietuvoje?
– Lietuvoje negyvenu daugiau nei 10 metų, esu įsikūręs Londone, turiu savo verslą jau daugiau nei aštuonerius metus, dirbame optikos srityje ir jau beveik 3 metus nekilnojamojo turto (NT) srityje. Perkame NT, po to jį sutvarkome ir parduodame, kol vyksta pardavimo procesas – turtą nuomojame. Todėl NT verslas man nėra naujiena.
– Kaip ir kokiu būdu nusprendėte investuoti JAV? Kaip apie tokią galimybę sužinojote? Ką manėte darysiąs su nusipirktu nekilnojamuoju turtu Amerikoje?
– Turėdamas praktikos Londone NT pirkimuose ir to turto paruošime parduoti, pradėjau domėtis NT kitose valstybėse... Domino Ispanija, Graikija, Kipro turkiškoji dalis. Kadangi visais variantais Europoje man pasiūlymai buvo labai panašūs, ką aš ir dabar darau Londone, tai nusprendžiau pasidomėti NT JAV. Panaršęs po internetą, visai nesunkiai radau keletą labai patrauklių pasiūlymų ir, kaip paaiškėjo vėliau, tie pasiūlymai buvo iš lietuvių kilmės asmens Mariaus (vardas pakeistas) kompanijos (o dabar paaiškėjo, kad tai Liucijos (vardas pakeistas) verslo priedanga, nes jos reputacija buvo šiame versle sugadinta dar 2007–2008).
Tie pasiūlymai atrodė tikrai įdomūs (nors internetinis tinklalapis padarytas tikrai žemiau mėgėjiško lygio), kuriame buvo ir dabar yra siūlomi pigūs namai, kuriuos reikėtų renovuoti ir vėl paleisti į pardavimą arba nuomą. Susisiekus su NT pardavėju ir kompanijos savininku Mariumi, paaiškėjo, jog jo kompanija pardavinėja NT ir vysto panašų biznį taip, kaip kad aš norėčiau, taip pat sužinojau ir tai, kad ši kompanija ieško verslo partnerių NT biznio plėtojimui... Pagalvojau, kad pasisekė, o dar tuo pačiu metu gavau informacijos iš kelių Lietuvoje esančių tautiečių (artimų pažįstamų) apie šį verslą. Buvau pamokytas, kaip reikėtų elgtis perkant NT JAV. Susidomėjau tais pasiūlymais ir nusprendžiau pabandyti... Aišku, iki nuvykimo į JAV teko pabendrauti dar ne kartą, gavau iš Mariaus pasiūlymą – biznio planą, kuriame buvo siūloma dirbti kartu su jo kompanija.
Pasiūlymas atrodė viliojantis: buvo siūloma gautą pelną dalytis 50 proc. man ir 50 proc. Mariui... Nors tolimesnių derybų metu, pasirašant bendradarbiavimo kontraktą, tie procentai buvo pakoreguoti Mariaus naudai (45 proc. – man ir 55 proc. – jo kompanijai), tai labai manęs netrikdė, vien tik dėl to, kad neturėjau kito tokio gero pasiūlymo.
– Ar prieš tai domėjotės JAV nekilnojamojo turto rinka? Kokias valstijas ir miestus jie siūlė?
– Taip, anksčiau bent kelerius metus domėjausi NT JAV, patraukliausias investavimo vietas buvau atradęs Atlantoje, Las Vegase, Sarasotoje, Tampoje, Majamyje ir dar eilėje kitų miestų įvairiose valstijose (nebuvau tvirtai apsisprendęs, kur geriau investuoti į NT, nes neturėjau gero specialisto patarimo). Siūloma investicija į NT buvo Long Biče, Kalifornijoje, JAV (nors pasiūlymų buvo ir kitose Los Angelo aplinkiniuose miestuose)... Būtent čia Marius matė perspektyvą šiame versle motyvuodamas tuo, kad čia jis šį verslą vysto senokai (nors tuo pačiu metu dirbo ir su NT Detroite).
Man, kaip ir daugeliui žmonių, Kalifornija pasirodė patraukli vieta poilsiui ir gera vieta leisti laiką senatvėje (panaši vieta, mano manymu, yra Florida)... Manydamas, kad čia įsigijus NT ir jį renovavus, jei jo nepavyks parduoti, tai bent visai nesunku bus jį išnuomoti.
– Ar prieš tai domėjotės pačios Liucijos biografija?
– Jos biografija nesidomėjau, nes apie ją nė karto nieko neužsiminė Marius... Jei atvirai, galvojau, kad Marius dirba kaip individualus kompanijos savininkas ir niekas jam šio verslo vystyti nepadeda (dabar įsitikinęs šimtu procentų priešingai – šį verslą valdo Liucija ir naudoja Marių kaip savo verslo priedangą).
– Kiek buvote pasiryžęs investuoti? Kokią sumą pats asmeniškai praradote?
– Pradžiai į NT JAV buvau pasiruošęs investuoti apie 100–200 tūkst. dolerių. Kitu etapu po sėkmingos pirminės investicijos (mano manymu, po 3–6 mėnesių darbo) ruošiausi investuoti dar papildomai 700 tūkst. - 1 mln. dol.
Aš asmeniškai praradau šiuo metu investuotus pinigus į Mariaus ir mano bendrą kontraktą 20 tūkst., dar lėktuvo bilietai, asmeninės išlaidos, viešbučiai atsiėjo apie 15 tūkst., kartu sudėjus susidaro apie 35 tūkst. dol.
– Kaip jus pasitiko JAV? Kas vyko toliau?
– Susitarus elektroniniu paštu ir keletu pokalbių telefonu, kad dirbsime kartu ir sudarysime bendradarbiavimo sutartį, nusprendžiau vykti neatidėliodamas, nes Marius motyvavo, kad artėja JAV prezidento rinkimai ir dabar pats geriausias laikas investavimui, nes jis turi informacijos, jog pačiu artimiausiu laiku bus išparduodami nacionalizuoti būstai bei atimti būstai iš nemokių banko klientų.
Taip pat turėjome pačioje artimiausioje ateityje pirkti daugiabutį (14 butų) už 1,1 mln. dol. investuojant tik savo piniginių lėšų vos 200-300 tūkst. dol. (mūsų bendrų pinigų, o, kaip vėliau paaiškėjo, – tai tik mano pinigų, nes jo buvo idėja, na, o mano pinigai... Nors tai sužinojau jau atvykęs ir pradėjęs šį procesą...).
Marius neturėjo nė skatiko šiam projektui, nors anksčiau man buvo atsiuntęs savo kompanijos banko išrašus, kuriuose matėsi beveik milijoniniai pinigų judėjimo srautai, šio NT pirkimo finansavime taip pat turėjo dalyvauti investuotojai iš Kinijos. Aišku, įtikinamų pasakojimų metu tai atrodė realu, bet, atvykus į vietą ir pradėjus šį procesą, visas rožėmis klotas kelias dingo kaip rūkas ryte.
Pranešiau apie savo skubų apsisprendimą atvykti į JAV, jis man iškart pasiūlė sutikimą oro uoste, automobilį, telefoną, apartamentus bei darbui skirtą bendrą biurą. Atrodė, suradau realų biznio partnerį, kuris dirba šioje srityje ir nori dirbti su papildomomis investicijomis, mane priimdamas kaip biznio partnerį (viskas atrodė kaip pasakoje, turėjau daug abejonių, bet kadangi pasirinkimo kito nebuvo, nusprendžiau nedvejodamas pradėti dirbti kartu su Mariumi)...
Paklausęs, kodėl ne apartamentuose gyvenu, gavau atsakymą, kad tiesiog jų nespėjo paruošti mano atvykimui, tad persikelsiu šiek tiek vėliau, kai tik bus viskas paruošta. Po skrydžio per Atlantą bei poilsio viešbutyje susitikome su Mariumi. Susitikimo metu dalyvavo ir moteris, prisistačiusi Liucija. Bet ji neprisistatinėjo kaip kompanijos atstovė. Jau kelių kitų susitikimų metu supratau, kad tai Mariaus mama, kuri ir reguliuoja visą šį verslą. Atsirado daug neaiškumų, kas valdo šį verslą. Nieko blogo neįtardamas toliau tikėjau jų siūlomu planu kartu investuoti į NT ir vystyti bendrą verslą... Buvo keista ir tai, kad susitikinėjome mano viešbutyje ir aplinkinėse kavinėse, nebuvau kviečiamas į mūsų bendro darbo ofisą... Bet kadangi visi reikalai judėjo kosminiu greičiu, pasirašėme bendradarbiavimo kontraktą, kur Mariaus buvo nuspręsta, kad man turi priklausyti 45 proc. ir 55 proc. jam.
Visas Mariaus kompanijos turtas bei pinigai, kurie bus naudojami verslui, bus skirstomi būtent tokiu santykiu... Prieš pasirašant kontraktą man pasiūlė, šiuo atveju jau Liucija, mano vardu perrašyti savo vieną įmonę, kuri neva turi savo istoriją ir per ją bus lengviau atstovauti JAV dirbant kartu su Mariaus kompanija.
Perrašytos kompanijos dokumentai buvo išsiųsti advokatui. Marius ir Liucija sakė, kad čia viskas vyks labai greitai ir kompanija bus perrašyta per keletą dienų bei bus atsiųsti tai patvirtinantys dokumentai. Už šią paslaugą – perrašymą įmonės su gera istorija – Liucija paprašė 5 tūkst. dol. Neturėdamas pasirinkimo, sutikau (dabar paaiškėjo, kad jokie dokumentai nebuvo siunčiami ir niekas nedaroma šiuo klausimu)... Todėl, pasirašant bendradarbiavimo kontraktą, buvo įrašytas vardas būtent man jau priklausančios kompanijos, kuriai atstovavau...
Pirmas dvi dienas buvau supažindinamas su NT, kurį neva ruošiasi pirkti pačiu artimiausiu laiku Mariaus kompanija (tuo metu jau mūsų bendram verslui). Kas įdomiausia, NT rodė ir apie jį pasakojo moteris, kuri, kaip dabar paaiškėjo, nieko bendro neturi su Mariaus kompanija, ji tiesiog buvo vienos NT kompanijos Kalifornijoje, JAV, atstovė. Su ja Marius buvo sutaręs, kad turi investuotoją iš Europos ir jis yra atvykęs apsižiūrėti NT pirkimui... Todėl tikėdama, kad investuotojas (būtent aš) pakankamai rimtas, ji stengėsi parodyti kuo didesnį dėmesį ir pasakojo pačias patraukliausias istorijas apie siūlomą NT... Po apžvalgos, kur bus investuojami mūsų bendri pinigai, kartu su Mariumi nusprendėme pradžiai investuoti į minėtą 14 butų namą, kurio išpirkimui daug pinigų nereikės... Kad procesas prasidėtų, reikėjo $5K advokatui ir 15 tūkst. dol. kompanijai, kuri formins dokumentus pirkimui.
Pasitikėdamas šiuo planu ir tikėdamas Mariaus žodžiais, kad šiuo metu jis tiesiog neturi tų niekingų 20 tūkst., pervedžiau į jau bendrą sąskaitą 20 tūkst. dol. (sąskaitą banke sutvarkėme nuvykę iškart po pasirašymo bendradarbiavimo sutarties... Banke man ir jam buvo išduotos naujos kreditinės kortelės, sąskaitos valdymas pavestas mums abiem)... Pinigai iš Europos į sąskaitą buvo pervesti per porą dienų, tuo metu dar gyvenau viešbutyje... Gavus pinigus... sąskaita pradėjo mažėti... Pirmuosius 5 tūkst. dol. Marius iškart pervedė neva kompanijai, kuri tvarkys mūsų pirmo pirkinio dokumentus, dar už 2,2 tūkst. dol. buvo išnuomotas 3 kambarių butas – apartamentai netoli Mariaus gyvenamosios vietos, kur turėjau apsigyventi aš (viename kambaryje) ir naujai atsiradusi sekretorė (kitame kambaryje), na, o dar viename kambaryje turėjo įsikurti ofisas... Iš šių veiksmų pradėjau įtarti, kad čia kažkas ne taip, visiškai tuo įsitikinau išgirdęs šiuos ketinimus.
Būtent nuo to momento pradėjau galvoti, kad čia rezgamas ne toks planas, koks buvo nupieštas prieš atvykstant bei žadėtas Mariaus... Ėmiau abejoti biznio planu, bet kadangi buvo savaitgalis, tai Marius mane supažindino su keletu vietinių milijonierių. To susitikimo metu jis mums visiems pasakojo apie savo verslą ir pristatė savo būsimus planus dirbant kartu su manimi. Tokių pažinčių buvo keletas. Viskas vėl atrodė kuo puikiausiai, verslo planas turi klostytis, kaip buvo numatyta Po savaitgalio persikėliau į išnuomotą butą, čia nebuvo baldų nei miegamuosiuose, nei biure. Teko vėl sugrįžti į viešbutį.
Vėl ėmiau abejoti Mariaus visais pasakojimais. Jis patikino, kad ofiso baldai tuoj bus atvežti iš jo asmeninio biuro (kaip paaiškėjo jau dabar, to jo asmeninio biuro niekada ir nebuvo, jis tiesiog savo namus – mamos darbo kambarį vadino biuru ) Na, o savo kambario baldais turėjau pasirūpinti aš iš savo kišenės. Būsima sekretorė, gyvensianti kitame kambaryje, taip pat tuo turėjo pasirūpinti pati. Visa tai tikrai nebuvo numatyta. Ir toliau gyvenau viešbutyje, kasdien susitikdavau kavinėse su Mariumi aptarti bendrų verslo klausimų.
Tokie ketinimai pardavinėti neturimą NT privertė suabejoti, ar tik nesu apgaudinėjamas), nusprendžiau palaukti ir dalyvauti šioje šventėje kartu su Mariumi, motyvuodamas, kad galbūt gausiu daugiau informacijos. Šventės metu Marius turėjo įvairios atspausdintos medžiagos, lankstinukų. Turėjo mažą savo paviljoną, kur bandė siūlyti NT, kurio dar neturi. Stebėdamas šią situaciją įsitikinau, kad visos istorijos, ką mes darysime ateityje, yra tik graži pasaka. Mariaus paprašiau, kad manęs daugiau nepristatinėtų kaip savo biznio partnerio, aš savo ruožtu susipažinau su dar keletu rimtų verslininkų ne tik iš Kalifornijos, bet ir kitų valstijų. Pabandžiau pažinties metu išsiaiškinti, ką jie mano apie Mariaus siūlomą verslą. Ir ką jūs manote, pasirodo, dauguma verslininkų pažįsta Liuciją ir perspėjo, kad būčiau labai atsargus, jei norėčiau dirbti kartu su Mariaus kompanija, o sykiu ir su Liucija.
Visi jų perspėjimai pasitvirtino po šventės. Pirmadienį nuvykau į banką ir nustėrau pamatęs sąskaitoje 0. Išsiėmiau išrašą, kur iškeliavo pinigai... Grįžęs į viešbutį, pasikviečiau Marių ir paprašiau paaiškinti, kur dingo pinigai, kiekvieną punktą atskirai... Atsakymų nebuvo, nes pinigai (iš viso apie 80 proc.) buvo iškeliavę visiškai su verslu nesusijusiomis kryptimis... Kadangi atsakymų nebuvo, paprašiau pinigus sugrąžinti atgal į sąskaitą. Mariui išvykus, prasidėjo istorija, kurios tikriausiai reikėjo ir laukti po tokio pokalbio. Ponia Liucija mane telefonu ir elektroniniu paštu pavadino reketininku, nors vėliau atsiprašė – neva pasikarščiavo. Visa tai užfiksuota žinutėse. Tačiau prabėgus dienai vėl pradėjo mane vadinti nenormaliu ar tiesiog narkomanu, neva aš apsirūkęs tikriausiai esu, kad prašau grąžinti pinigus. Dar pagrasino, kad iškvies specialiąsias tarnybas išsiaiškinti, ar nevartoju kokių narkotikų. Paminėjo, jei dar kartą užsiminsiu apie pinigų grąžinimą, tai pakiš narkotikų ir iškvies atitinkamas tarnybas, kad mane supakuotų. Po tokio pokalbio tikrai pasidarė nejauku, nes visko buvo galima tikėtis. Liucija, kaip paaiškėjo, jau ne kartą savo pakrikusius nervus gydėsi specialiose ligoninėse... Dar išsiaiškinau, kad ši ponia kasdien svaiginasi alkoholiu.
– Kada galutinai suvokėte, kad patekote į nepavydėtiną situaciją?
– Po tokių įvykių supratau, kad papuoliau į paspęstus spąstus, nes į visus kilusius klausimus Marius jau neturėjo atsakymų, visam paradui vadovavo Liucija. Ši man pareiškė, kad mūsų kontrakto tarp Mariaus ir manęs nėra ir negalėjo būti, nes man ji neperrašė jokios kompanijos ir visiškai neketino tai daryti... Na, o pinigų visiškai neketina grąžinti, nes jie išleisti neva bendro verslo kūrimui.
Tačiau paaiškinti, kur konkrečiai, negalėjo, tik užsiminė, kad kainavo viešbutis, telefonas, interneto paslaugos, taip pat milžiniškus pinigus atsiėjo susitikimai su verslininkais, kuriems ji pasakojo apie savo verslą... Automobilis bei degalai taip pat įskaičiuoti į šias išlaidas... Po tokio pokalbio beliko galvoti, kaip visą šį reikalą kuo greičiau užbaigti... Pasiskambinau keletui bendrų pažįstamų, su kuriais susipažinau būdamas Kalifornijoje. Papasakojau apie šį atvejį ir jie visiškai nenustebo. Tiesiog pasakė tai, apie ką neprasitarė sakydami, kad pažįsta Liuciją. Padėti, aišku, niekas niekuo negali, nes tiesiog niekam tai neįdomu... Kas tiesa, tai tiesa.
– Ar suradote daugiau jos aukų? Kokių sumų tie žmonės neteko?
– Gavęs šią informaciją iš Liucijos ir matydamas bei visu šimtu procentų įsitikinęs, nusprendžiau pasidomėti apie tos moters praeitį... Pasirodo, ši asmenybė labai spalvingai pasižymėjusi Lietuvoje ir Amerikoje, ypač 2006–2008 metais, kai pardavinėjo lietuviams NT Detroite. Tais metais buvo pakilimas Lietuvoje, visi turėjo krūvas pinigų ir vos ne kas antras bandė perpardavinėti NT Lietuvoje, tad atrasti norinčiųjų perpardavimu užsiimti ir užjūryje nebuvo sunku. Tokių žmonių buvo tikrai daug ir pinigų jie turėjo nemažai... Pasirodo, apie šį Liucijos verslą rašė ne tik keletas laikraščių ir žurnalų Lietuvoje, ne vienas straipsnis publikuotas buvo ir Amerikos leidiniuose.
Jos aukų atrasti pavyko gan greitai, nes Liucija sugebėjo parduoti vieną namą keliems pirkėjams iškart, paimti pinigus ir nieko neparduoti. Buvo ir tokių, iš kurių paimti pinigai ir niekas neįteisinta, gautas avansas negrąžintas arba parduotas visiškai sugriuvęs NT kaip geras ir su gerais nuomininkais jame. Visiems pirkėjams buvo siūlomas turtas su nuomininkais, už kurių nuomą mokėjo Mičigano valstijos valdžia.
Dauguma apgautųjų yra gerai žinomi verslininkai ar tiesiog pasiturintys žmonės, norėję Liucijos padedami įsigyti NT JAV.
– Kiek dar būsite JAV? Kada planuojate grįžti į Lietuvą?
– Planuoju pabūti dar savaitę ar dvi, po to turėsiu trumpam grįžti į Londoną, na, o vėliau vėl atvyksiu pratęsti ir įgyvendinti savo planų. Tai priklausys nuo esamų aplinkybių, kaip pavyks bendrauti su kitais NT agentais... Nors ir nudegiau, tačiau tikrai nežadu atsisakyti savo ketinimų. Kaip sakoma, iš klaidų mokomės, tik gaila, kad jos tokios skaudžios ir kad prie to prisidėjo tautiečiai...