Vieta, į kurią „Emigrantų“ kūrėjus pakvietė net kelios lietuvių šeimos, vadinama tobulo gyvenimo miestu. Saugu, šilta, ramu ir viskas, absoliučiai viskas, pritaikyta šeimyniniam gyvenimui su vaikais.

Norint patekti į šį jaukų užutekį daug vargti nereikia. Pirmiausia nukeliaukite į Barseloną, o iš ten vos pusvalandis kelio traukiniu. Ir štai prašom – jūs Sant Kugato miestelyje.

Per pastaruosius kelerius metus čia masiškai ėmė plūsti gero gyvenimo ištroškę emigrantai iš visos Europos. Lietuvių dar nėra daug, tačiau sparčiai daugėja. Įdomu tai, kad atvyksta ne tik tiesiai iš Lietuvos, bet net ir iš kitų kraštų, į kuriuos mūsiškai buvo emigravę anksčiau.

Dėl vežimėlių sunku prasilenkti

Architektė Giedrė Belda Gisbert pasakoja Sant Kugato miestelyje atsidūrusi dėl savo vyro darbo: „Prieš tai gyvenome Valensijoje – 10–11 metų. Kadangi laukiausi antros dukrelės, tai kaip ir reikėjo mesti darbą, nes čia tik keturis mėnesius su vaiku galima sėdėti. Atiduoti [prižiūrėti] kažkam 4 mėnesių vaiką nelabai norėjosi. Nusprendėme, kad auginsime patys. Pagal lietuvišką modelį. Ir kadangi vyras daug važinėdavo į Barseloną, nusprendėme keltis. Bet į pačią Barseloną nelabai norėjosi, nes ten pilna turistų, šurmulio. Tai pasirinkome tokį miesteliuką šalia.“

Giedrė su vyru Jose Ispanijoje gyvena 13 metų. Kol neturėjo vaikų, lietuvė mielai rinkosi didelius miestus, kuriuose daug pramonės ir pilna darbo vietų. Tačiau tapusi mama nusprendė rinktis kažką ypatingesnio. Taip prieš metus Giedrės šeima atsidūrė Sant Kugate.

„Čia gražu. Tai pirmas dalykas. Paskui čia viskas labai gerai pritaikyta šeimai, yra daug visokių paslaugų būtent šeimai: vaikams, mamoms, tėčiams. Ir kuo toliau, tuo daugiau visi su vežimais važinėja, kartais sunku prasilenkti. [...] Čia galbūt truputį daugiau moki už tam tikrus dalykus ir maistą, bet čia švaru, prižiūrėta, žalia, viskas palaistyta. Tikrai smagu“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovė.

Nemažą dalį Ispanijos spėjusi pamatyti Giedrė sako, kad likusioje šios šalies dalyje ji nelabai norėjo palaikyti ryšių su lietuviais: „Nesutapdavo požiūriai, galbūt pramogos. Ir mes labai užsiėmę būdavome.“

Bet Sant Kugate – viskas kitaip. Šiame miestelyje susikūrusi mūsiškių bendruomenė yra daug draugiškesnė, labiau išsilavinusi ir visi, kuriuos sutiko Giedrė, turi nemažai ambicijų kažko siekti.

Šiuo metu Sant Kugate gyvena penkios lietuvių šeimos. Visi jie kaip vienas, tvirtas kumštis. Kartu susitinka švęsti švenčių, žiūrėti krepšinio varžybų, kartais gamina bendras vakarienes arba maudosi baseine.

Naujakurius priima svetingai

Įdomus faktas, kad vienišiai arba poros čia nesikelia. Gyventi Sant Kugate paprastai nori tik tie, kurie turi vaikų. Paties įvairiausio amžiaus – nuo naujagimių vystykluose iki paauglių.

Štai, pavyzdžiui, iš Vilniaus su tėvais čia persikėlusios sesės Kastanauskaitės. Laurai dabar yra penkiolika, o Dianai – septyniolika. Abi merginos čia lanko vidurinę mokyklą.

„Mama kažkaip sugalvojo, kad norėtų išsikraustyti ten, kur šilčiau, pakeisti aplinką. Iš pradžių labai nenorėjau [išvykti] dėl draugų, mokyklos. Bet po to kažkaip pripratom“, – sako Laura.

Tuo metu Dianos reakcija buvo kitokia: „O aš džiaugiausi, kadangi užaugau Islandijoje, gyvenau ten pirmus penkerius savo gyvenimo metus. Aš visada jutau, kad Lietuva nėra mano šalis. Aš žinojau, kad nenoriu Lietuvoje gyventi užaugusi, tiesiog negalvojau, kad tai bus taip greitai, tai aš apsidžiaugiau.“

Sesės Laura ir Diana sako, kad žmones iš visos Europos kaip magnetas traukiantis miestelis yra ypač svetingas naujakuriams. Visi, kas atvažiuoja čia gyventi, – linkę bendrauti, megzti pažintis ir kviesti vieni kitus į svečius.

„Čia labai draugiški žmonės, kiekvieną savaitgalį kviečia visur, supranta, kad nemokam kalbos, bando kalbėti angliškai, nors nelabai jiems sekasi. Na, ne visiems“, – sako Diana.

Adaptacija užtruko

Viena pirmųjų lietuvių, atradusi idealųjį Sant Kugato miestelį, yra už verslininko iš Karibų ištekėjusi Viktorija Lopez.

Dar gyvendama Lietuvoje ji turėjo viską, apie ką kada nors svajojo. Gerą darbą, tobulus namus. Bet atostogų Barselonoje metu moteris įsimylėjo ir dėl vyro nusprendė viską paaukoti.

„Dirbau projektų vadove viename iš prekybos tinklų. Darbas buvo perspektyvus ir buvo sudėtinga apsispręsti jį palikti, bet nusprendžiau surizikuoti. Aš galvojau, kad aš su savo išsilavinimu ir darbo patirtimi čia darbą rasiu, bet taip neatsitiko, nes aš nemokėjau ispanų kalbos. Tai pradėjau nuo to, kad lankiau intensyvius kursus pusę metų, ir tada, po pusės metų, radau darbą anglu kalba. [...]

Barselona, atrodo, tarptautinis miestas, bet, kai atsikeli gyventi, tai supranti, kad nelabai kas šneka angliškai. Galbūt parduotuvėje – taip, bet nueini pasirašyti sutarties dėl telefono ir supranti, kad niekas tavęs nesupranta. Aišku, būsimas vyras buvo šalia, tai jis padėjo, kol galėjo, bet adaptacija užtruko“, – „Emigrantams“ pasakoja Viktorija.

Kaip ir visi Sant Kugato lietuviai, Viktorija niekada nedirbo juodo darbo. Pasimokiusi ispanų kalbos, ji sau ieškojo kažko ypatingo ir rado. Šiuo metu motinystės atostogose esanti lietuvė dirba vienos didžiausių drabužių kompanijų Europoje centriniame biure.

Mango“ – tai drabužių kompanija. Dirbu pirkimų skyriuje, bet perkame mes ne, kaip įsivaizduojate, tekstilę ar kažką, bet IT produktus – kasas, spausdintuvus, skanerius. Ir dirbu labiau su rinkomis, su kuriomis galiu susišnekėti – tai buvusi Sovietų Sąjunga, Šiaurės Europa, šiek tiek Centrinės Europos šalių. Ir su Lietuva teko kontaktuoti“, – sako Viktorija.

Per metus užregistruoja 900 naujagimių

Iš Lietuvos persikėlusi į Ispaniją, iš pradžių Viktorija su vyru gyveno Barselonoje. Tačiau milijonus turistų kasmet priimantis miestas jai pasirodė per daug triukšmingas ir purvinas.

„Kai gyvenome Barselonoje, gana aktyviai leidome laiką ir vienąkart su draugais organizavome žygį per didžiulį Tibidabo kalną link San Kugato. Tuomet nežinojome, nei kas tas San Kugatas, nei kur jis yra. Mūsų draugai, kurie organizavo, sako: pamatysit, mes išeisime pro tokį gražų miestelį ir su traukiniu grįšime į Barseloną.

Kai ėjome tomis gražiomis gatvėmis, sakau: kaip man čia patinka, čia būtent tai, ko aš ieškau, nes Barselonoje – mašinos, užterštumas, nėra net žalio ploto akims paganyti ir pailsėti, o čia – ramu, gražu. Liko geras įspūdis, apžiūrėjome keletą butų ir apsigyvenime“, – prisimena lietuvė.

Jeigu neturite kūdikio ar jau ūgtelėjusių vaikų – vargu ar Sant Kugate jums patiks. Visi čia gyvenantys mėgsta kalbėti apie mažylių auginimą, dalintis patarimais, netgi keistis išaugtais drabužėliais.

„Kai ėjome registruoti mažylės, tai registracijos skyriuje sakė, kad per metus šitame mažame miestelyje yra priregistruojama 900 naujagimių. Iš viso čia gyvena apie 100 000 gyventojų. Dauguma – jaunos šeimos, kurios atsikrausto. Daug [Sant Kugato gyventojų] dirba Barselonoje ir važinėja, nes labai paprasta ir greita nuvažiuoti iki jos traukiniais ir autobusais“, – sako Viktorija.

Pasak emigrantės, paprasti fabrikų ar fermų darbininkai šiame miestelyje tiesiog neišgyventų. Nekilnojamo turto nuomos, maisto ir kitos kainos – čia pastebimai didesnės nei kitur Ispanijoje.

„Čia, sakyčiau, brangiau nei kai kuriose zonose Barselonoje. Tiesiog jie palaiko tas kainas, kad atsiribotų nuo paprastesnio lygio žmonių. [...] Nežinau, kaip gražiai pasakyti, kad skambėtų neįžeidžiamai – norima pritraukti aukštesnes pajamas gaunančius žmones ir ties tuo daug dirbama, daug, tarkime, investuojama į mokyklas, į parkus vaikams“, – pasakoja lietuvė.

Nors mažas, provincijos neprimena

Iš Vilniaus kilusi Viktorija sako, kad Sant Kugato miestelis, nors ir yra nedidelis, provincijos visai neprimena.

„Faktiškai šitas miestelis ir skiriasi nuo daugelio priemiesčių tuo, kad jame yra visko, ko gali prireikti, – yra gražus nedidelis senamiestis, kur gali pasivaikščioti po parduotuves, yra daug kavinių, barų, netgi naktinis klubas, yra didelis prekybos centras, yra netgi kinas anglų kalba, nes čia daug užsieniečių gyvena. [...]

Kai čia atsikraustėme visi draugai liko Barselonoje, tai mes pirmus metus važinėjome, San Kugate tik miegojome, o visas gyvenimas vyko Barselonoje. Bet paskui atsirado vaikų – neprivažinėsi, ir kažkaip keičiasi draugų ratas. Dabar, sakyčiau, čia jau yra pakankamai didelis pažįstamų ratas“, – „Emigrantams“ pasakoja Viktorija.

Linksmas ir labai draugiškas lietuvių šeimų būrelis šiame nedideliame Ispanijos miestelyje susikūrė tik šiemet pavasarį. Iš įvairiausių Europos kampelių suvažiavusios tautiečių šeimos netyčia susitiko ir tapo gerais draugais.

„Kiekvienas su sava istorija, kiekvienas savais keliais, bet iš tikrųjų labai smagu, kad visi čia susitikome. Kad čia yra tiek nemažai lietuvių, aš sužinojau visai neseniai – gegužę, kai mes buvome viename bendrame renginy. Merginos mane tiesiog pamate su Lietuvos vėliava ir prisistatė. Čia yra penkios lietuvių šeimos. Ir kadangi visi su vaikais, tai visai smagu. [...] Organizuojamės kartu žiūrėti „Euroviziją“, krepšinį. Visą laiką stengiamės palaikyti tuos ryšius“, – sako Viktorija.

Kiekvienas namas turi nuosavą baseiną

Už ispano ištekėjusi Giedrė pasakoja, kad patys linksmiausi vakarai Sant Kugato lietuvių namuose būna tuomet, kai mūsų šalies krepšininkai žaidžia prieš ispanus. Paskutines rungtynes per Europos krepšinio čempionatą šio miestelio lietuviai irgi stebėjo aistringai sirgdami: „Vos ne šeimyninės dramos pas kai kuriuos buvo. Bet nieko, išgyvenom. Kadangi ispanai pacifistai, tai jokių problemų nėra.“

Tėvų sprendimu iš Vilniaus į Sant Kugatą persikėlusios sesės Laura ir Diana džiaugiasi, kad naujais namais tapusiame miestelyje jos nemokamai gali lankyti daugybę būrelių. Bet vis dėlto didžiausias naujų namų privalumas lietuvėms merginoms yra tas, kad beveik ištisus metus, kada nori, gali maudytis baseine po atviru stogu.

„Kiekvienas namas turi savo nuosavą baseiną, tai irgi privalumas“, – sako Diana, o Laura priduria, kad jos labai dažnai eina maudytis.

„Visi taip ir mano, kad mes, Ispanijos lietuviai, tik tą ir darome, kad deginamės ir leidžiame laiką paplūdimyje. Nes kai grįžtu į Lietuvą, kad ir per Kalėdas, man sako: ko tu tokia neįdegusi. Aš sakau: atsiprašau, bet aš ir dirbu, ir šiaip gyvenimo rutina yra, tikrai poilsiauju ne visą laiką. Bet sąlygos yra tam sudarytos“, – kalba Viktorija.

Pasakodama apie daugiabučių kiemuose esančius baseinus, Viktorija sako, kad kiekvienas butas turi savo raktelį įeiti į vidinį kiemą: „Gali išsimaudyti, pasėdėti ant žolytės. Aišku, sakyčiau, daugiausiai vaikai tuo privalumu naudojasi. Na, suaugusiesiems irgi po karštos darbo dienos visai neblogai įšokti į baseiną ir atsigaivinti.“

Grįžti neplanuoja

Į Sant Kugatą persikėlusios lietuvių šeimos, regis, čia įsikūrė ne vieniems metams. Mažai kas galvoja apie grįžimą į gimtinę, nes idealiomis gyvenimo sąlygomis garsėjantis miestelis, ilgiau čia pabuvus, tarsi užburia ir nepaleidžia.

Diana sako tikrai neplanuojanti grįžti į Lietuvą, nes užsienyje jai labiau patinka. Tuo metu Laura svarsto apie studijas Lietuvoje, nors dar galutinai neapsisprendė – tam turi pakankamai daug laiko.

Kol moksleivės Laura ir Diana galvos, dukras auginanti architektė Giedrė Lietuvą renkasi tik atostogoms, o pasenti ji nori čia – saulėtoje Ispanijoje.

„Anksčiau grįždavau labai dažnai – kokius tris kartus per metus, dabar su vaikais truputėlį sunkiau. Žiemą stengiamės išvengti [kelionių į Lietuvą], o šią vasarą praleidome Lietuvoje penkias savaites. Labai smagu“, – sako Giedrė.

Savęs gimtinėje jau nebemato ir Viktorija. Praėjusiais metais jos vyras Barselonos centre atidarė ledainę, kurioje visos ledų porcijos puošiamos akytėmis. Šiam verslui pora dabar teikia pirmenybę ir niekur išvykti nežada.

„Grįžtu mažiausiai kartą per metus. Šią vasarą pasisekė – praleidau Lietuvoje beveik du mėnesius. Traukia visą laiką, nes išvažiavau iš Lietuvos ne dėl to, kad man nepatiko šalis, aš išvažiavau, nes sutikau antrąją pusę, ir jis – ne lietuvis. Aš neįsivaizduoju, kad galėtume su vyru gyventi Lietuvoje, nes jam paprasčiausiai būtų sunku surasti savo veiklos nišą“, – teigia Viktorija.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje ČIA.