Kai kalbėjomės Liublianoje, dviejų kambarių butas prie pat Tivolio parko, buvo apstatytas sužymėtomis kartoninėmis dėžėmis. Šiuo metu Dovydas ir Erika jau išpakuoja pirmuosius daiktus savo namuose Vilniuje.
Savo karjerą pora pradėjo dirbdami naktimis aptarnavimo skambučių centre. Padirbėję atskirai, jie įsidarbino tarptautinėje kompanijoje, kuri prieš dvejus metus pasiūlė porai vykti į centrinį padalinį Slovėnijoje.
„Pagalvojom, kad dabar ir amžius, ir intencijos yra geros, kad galėtumėme išvažiuoti tam tikram laikui. Tai buvo apgalvotas karjeros žingsnis. Man tada buvo pasiūlyta kilti karjeros laiptais, o Dovydas prisijungė prie įmonės kaip IT projektų vadovas“, – pasakojo Erika.
„Mes nesiskundėme darbo sąlygomis, turėjome puikias galimybes Lietuvoje. Šioje vietoje buvo daugiau patirties ir pažinimo paieškos. Ir tie keletas metų davė daug. Pamatėme, kaip kita valstybė gyvena, kokie verslo, mentaliteto ypatumai, kokie produktai ir paslaugos yra siūlomos. Buvo daug naudos“, – teigė Dovydas.
Erika ir Dovydas nuo pat pradžių žinojo, kad važiuoja konkrečiam periodui, tačiau darbdaviai nuolatos leido suprasti, kad jie, kaip specialistai, visada laukiami užsienio filialuose.
„Mes galime pasilikti Slovėnijoje arba važiuoti į kažkurią kitą šalį į tą pačią įmonę. Tačiau tokios galimybės net nesvarstėme, kadangi visada norėjome grįžti“, – sakė 28-erių vyras.
Visada jautėsi tik svečiai
Todėl gyvendami užsienyje, jie subūrė nedidelę iki dešimties asmenų Slovėnijos lietuvių bendruomenę, su kuria leisdavo laisvalaikį.
„Bandėme su daugeliu, tačiau ne su visais susibendravome. Taip pat kiekvieną pusmetį pagal mainų programas atvažiuoja gana daug studentų. Stengiamės ir su jais susipažinti. Vieni nori bendrauti, kiti atvirai pasako, kad ne su lietuviais čia atvyko susitikti“, – teigė Erika.
Visas atostogas sutuoktiniai praleisdavo Lietuvoje, grįždavo porą kartų per metus, tačiau santykius su draugais išlaikyti buvo sunku – visą laiką norėjosi daugiau bendravimo. Lietuvoje jie jautėsi lyg kompanijos židinio kurstytojai, kurie visus suburia.
„Kai židinys užgęsta, visi išsiskirsto, todėl tikimės sugrįžę vėl visus suburti“, – apie išsiilgtus žmones pasakojo Erika.
„Aišku, bus ko pasiilgti. Labiausiai pasiilgsime gamtos. Visada galvojau, kad Lietuvos gamta gražiausia, tačiau atvažiavus čia, supratau, kad taip nėra. Ko jau ko, bet šito dalyko Slovėnijai tikrai nepagailėta. O slovėnai savo aplinką išnaudoti tikrai moka – maži ekologiniai ūkiai, kuriuose galima paskanauti nuo vyno, sūrių iki krosnyje keptos duonos paliko labai didelį įspūdį“, – apie tai, ko galėtų trūkti grįžus, pasakojo moteris.
Puiki geografinė padėtis, kai per kelias valandas galima nuvažiuoti į Italijos Alpes paslidinėti ar išsimaudyti Kroatijos pajūryje, sužavėjo šeimą. Iš slovėnų jie išmoko kiekvieną savaitgalį kažkur keliauti, todėl grįžę planuoja iš naujo atrasti gimtinę:
„Įsivaizduokite, kiek per valandą ar pusantros galima nuvažiuoti nuo Vilniaus ir kiek visko pamatyti. Ežerai, kaimeliai, gamta – krūvos įvairiausių dalykų, kuriuos galima pažinti ir nuveikti“, – teigė Dovydas.
Vyras tikino, kad visi Lietuvos piliečiai, kuriems gimtinė atrodo nepadariusi jokio progreso, privalo apsilankyti Balkanų šalyse, su kurių gyvenimu iš arti pora susipažino praėjusių metų lapkritį.
Tada ir paaiškėja, ar verta aukoti šeimą, draugus
„Jei žmogui didžiausia vertybė yra pinigai, turbūt jam visiškai nesvarbu, kur gyventi. Mums materialinė gerovė, kaip ir kiekvienai šeimai, yra svarbi, tačiau jokiu būdu nėra svarbiausia. Dėl to mes labai aiškiai įsivertiname, ką reiškia gyventi Lietuvoje, o ką reiškia gyventi svečiuose. Ir koks yra tų pinigų skirtumas ir santykis. Tada ir paaiškėja, ar verta aukoti šeimą, draugus, savą šalį, kultūrą, bendravimo įpročius, kalbą dėl papildomų materialinių dalykų“, – mintimis dalinosi Dovydas ir pridūrė, jog energiją, kurią žmonės skiria emigracijai ir „pinigų kalimui“, būtų galima panaudoti bendrai šalies gerovei kurti.
Tiems, kurie teigia, jog Lietuvoje nėra darbo, Dovydas taip pat turi ką atsakyti:
„Viskas priklauso nuo to, koks darbininkas. Jei aš norėčiau pretenduoti į kokią nors mediko poziciją, aš irgi galėčiau pasakyti, nėra darbo. Visų pirma, reikia labai aiškiai žinoti galimybes, savo ir darbdavio lūkesčius. Aš manau, kad yra darbo. Kiekvienam yra savo lygio darbas. Jaunam studentui galbūt tiktų nekvalifikuotas darbas – patirčiai įgyti. Išsilavinęs žmogus galėtų pretenduoti į geresnį darbą. Kiekvienas, kuris tikrai nuoširdžiai nori sunkiai dirbti, tikrai suras darbą“.
Koordinuodama 5 šalių skambučių centrus, Erika pastebėjo, kad Lietuvoje nuolatos trūksta darbuotojų: „Žmonės nenori dirbti. Į darbo pokalbį jie tiesiog neateina. Kai darome atrankas, jau žinome, kad pusė pakviestų žmonių į pokalbį tiesiog neateis. Ir dėl tokie pasisakymai, kad Lietuvoje nėra darbo, man atrodo absoliuti nesąmonė. Jei žmogus nori dirbti, jis visada susiras darbą. Be abejo, agentų darbas tikrai nėra lengvas ir ne kiekvienam. Mes su Dovydu dirbom tą patį darbą ir puikiai suprantame specifiką, kuri suteikia galimybę įgyti patirties, pažinčių, tobulėjimo bei mokymosi.“
Slovėnijoje kvepia socializmu
Nors pora tikina, kad įgijo daug patirties „ką ir kaip daryti“, tačiau neapsiėjo ir be analizės, ko geriau nekartoti. Pasak Dovydo, Slovėnijoje vis dar gana didelis socializmo lygis, kuris, atėjus krizės laikotarpiui, tik trukdo veržtis pirmyn.
„Mano nuomone, Slovėnijoje verslą sukurti būtų sunkiau nei Lietuvoje. Slovėnijos rinka yra labiau apsaugota, sukurti gana dideli įėjimo į rinką barjerai. Jei nori ateiti su nauja paslauga arba nauju produktu, ypač jeigu iš užsienio kažkokia investicija, tai yra pakankamai sunku.
Darbdavys vis dar privalo darbuotojui apmokėti kelionę iš namų į darbą ir atgal pagal jo registracijos vietą. Tai yra nemaži pinigai ir dažnai pasitaiko piktnaudžiavimų.
Darbdaviai taip pat privalo sumokėti už darbuotojų maistą, o pietų pertraukos valanda įskaičiuojama į darbo laiką. Tad realiai slovėnai dirba 7 valandas. Taigi darbo santykiai nėra liberalizuoti“.
Erika pratęsė vyro mintį: „Čia vis dar išlikęs gilus socialistinis požiūris, kuris yra labai didelis stabdis verslui. Manau, kad dabar, kai Slovėnija pajuto krizės padarinius, turės imtis veiksmų, nes kitaip gali ir nebepakilti“.
Pora taip pat prisiminė, kad iš pradžių buvo sunku prisitaikyti komandoje dėl mentaliteto skirtumų – slovėnai mažiau linkę atvirai dalintis naujomis idėjomis ir pastabomis.
„Ir asmeninėje, ir profesinėje srityse mentalitetas kitoks. Lietuviai versle yra veržlesni, aktyvesni, atviresni. Ir daugiau laikosi atvirumo principo. Jei yra blogai, lietuviai labai aiškiai pasako, kad tai blogai. Slovėnijoje sunku gauti grįžtamąjį ryšį. Žmonės tokiais dalykais atvirai nediskutuoja“, – teigė pašnekovai.
„Tai lemia, kad trūksta lojalumo ir tam tikros motyvacijos, ko Lietuvoje tarp geresnių darbuotojų yra apstu. Tokiems darbuotojams ir darbdavys yra linkęs daryti nuolaidas, suteikti geresnes sąlygas“, – apie Slovėnijos darbuotojų ypatybes pasakojo Dovydas.
Pora teigė, jog yra labai maža galimybė, kad jie ryžtųsi dar kartą emigruoti. Anot Erikos, patys nieko specialiai neieškotų, tačiau jei sulauktų įdomaus darbo pasiūlymo, jį apsvarstytų: „Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, ir kokios galimybės gali pasitaikyti.