- Po Antrojo pasaulinio karo jūs atsidūrėte JAV. Kiek žinau, ne tik nustojote kalbėti lietuviškai, bet ir beveik užmiršote kalbą. Kodėl?
- Kad nebuvo reikalo... (Šypsosi – red. past.) Na, buvo vienas mažas reikalas, nes mane antroji emigrantų banga „atstatydino“ kaip lietuvį.
- Ką tai reiškia?..
- Į tokį mažą miestelį buvo atkeliavę nemažai išeivių – antrosios bangos emigrantų. Jie buvo aukštesnio rango. Tai – karininkai, režisieriai, advokatai ir t. t. Na, o aš buvau iš kaimo. Vienoje iškyloje toks žmogus manęs paklausė, ar aš irgi esu naujas išeivis. Sakau: taip, esu... Jis klausia: iš kur? Atsakau: iš Lietuvos. Jis tada sako: tas tai aišku, bet kas tavo tėvas? Atsakau: ūkininkas. Tada jis nustebęs sako: ūkininkas?.. Tai kaip tu save drįsti vadinti lietuviu? Tai lietuvio įžeidimas. Juk mes - inteligentija - esame Lietuva. Tu geriau nevadink savęs lietuviu. Sakau: gerai, nevadinsiu... Ir nuo to laiko pradėjau užmiršti, dingau į visus pasaulius. (Šypsosi – red. past.)
- Laikėte save amerikiečiu?
- Taip... Dabar, aišku, aš esu lietuvis. Man grąžino tautybę, lietuvišką pasą. (Šypsosi – red. past.)
- Bet tuo metu jūs tiesiog laikėte save tikru amerikiečiu?
- Taip, nebuvo jokio skirtumo. Net mano akcentas buvo toks pietietiškas, labai žavus. (Šypsosi – red. past.)
- Tai tuo metu jūs negalvojote apie Lietuvą, nesiejote su ja savo likimo ir tiesiog statėte savo amerikietišką gyvenimą?
- Taip, turėjau progą statyti savo gyvenimą. Gaudavau iš valdžios pašalpą, nes man, kaip karo veteranui, buvo viskas prieinama.
- Jūs kovojote Korėjos kare, tiesa?
- Na, reikėjo kažkaip „užsidirbti“ pilietybę, pinigų ir visas sąlygas. (Juokiasi – red. past.) Taigi aš tapau amerikiečiu, gal net aršesniu už tikrus amerikiečius.
- Kodėl?
- Matote, imigrantai visada nori pasirodyti esantys geresni už vietinius. Kaip jau sakiau, mano akcentas buvo pietietiškas, todėl visi galvojo, kad aš esu kažkur iš Teksaso ar pan.
- Tik, matyt, keista pavardė buvo, ne teksasietiška... (Šypsosi – red. Past.)
- Mane vadindavo, pravardžiuodavo Charlie. Ir aš tą priėmiau. (Šypsosi – red. past.)
- O kodėl Charlie? (Šypsosi – red. Past.)
- Nes mano batalionas Korėjoje vadinosi „Charlie“. Būdavo tokie pavadinimai, kaip vardai, pavyzdžiui, „David“ ir pan. Manęs klausia: kur tu kariavai? Sakau: „Charlie“ batalione. Ir man atsako: viskas tvarkoj, būsi Charlie. (Juokiasi – red. past.) Taip ir prigijo.
- Kaip jūs atradote lietuviškumą?
- Labai keistai. Gyvenome toli nuo Čikagos, gal už šešių šimtų kilometrų. Tai buvo jauki vietelė – Atėnai Ohajo, pasaulio civilizacijos centras. (Šypsosi – red. past.) Taigi nukeliavau skaityti paskaitų į Čikagos universitetą. Ten nutariau pasižiūrėti į telefonų knygą, gal rasiu kokių labai senų draugų iš gimnazijos Vokietijoje laikų. Suradau tokį Liūtą Mockūną, paskambinau. Sako: atvažiuok. Taip ir nukeliavau, susitikome su juo. Iš pradžių pradėjome kalbėtis angliškai. Po savaitės gavau laišką iš Vytauto Kavolio. Laiškas buvo parašytas lietuviškai. Tai mane privertė užsakyti ir nusipirkti lietuvių – anglų kalbų žodyną iš „Draugo“ leidyklos. Laiške pakvietė atvykti į „Santaros – Šviesos“ susirinkimą Valdo Adamkaus ūkyje ir perskaityti pranešimą. Pagalvojau: labai įdomu, ką čia tie lietuviai veikia... (Šypsosi – red. past.)
- O kokia kalba rašėte pranešimą – lietuviškai ar angliškai?
- Pradėjau rašyti angliškai ir bandžiau versti į lietuvių kalbą.
- Nors jau buvote užmiršęs, tiesa?
- Taip, jau buvau primiršęs. Bet juk turėjau žodyną... (Šypsosi – red. past.) Kai pradedi klibinti, ne taip sunku atsiminti. Taigi nukeliavau į tą susirinkimą ir skaičiau pranešimą apie Vakarų civilizacijos krizę. Aišku, švebeldžiavau kaip mokėjau. (Juokiasi – red. past.) Publika buvo labai mandagi ir vis pataisydavo: atleiskite, ne „būtis“, o „būtybė“. Taip ir pradėjau daugiau skaityti lietuviškai. Kasmet mane pakviesdavo į panašius susirinkimus, pradėjau sulietuvėti.
- Kaip suprantu, jaunystėje jus tiesiog įžeidė, todėl nusprendėte lietuviškumą pamiršti. Kas visgi paskui privertė persigalvoti, juk tikriausiai ne tik tas V. Kavolio laiškas?
- Tiesiog patyriau, kad ne visi lietuviai yra tokie kvaili. (Šypsosi – red. past.) Tame susirinkime pamačiau, kad lietuviai yra puikūs žmonės, neišsivaizdinę ir nesistebintys. Kai Kavolis mane pamatė su skrybėlė, paklausė: ar pats būsi Algis Mickūnas? Sakau: taip, tas pats. Jis sako: o, puiku, atrodai kaip tikras lietuvis ūkininkas. Jis man nesakė, kaip tas jaunystėje, kad štai tu, mužikėlis, tavęs niekam nereikia. Tai buvo savotiškas paskatinimas, lygybės ženklas, kad mes visi esame vienodi, lietuviai, galime nežeminti vienas kito. Buvo toks puikus priėmimas. Tada į „Santaros – Šviesos“ susirinkimus pasikviečiau daugiau savo draugų. Atvažiavo Edvardas Kaminskas - daktaras, dabar dirbantis Vašingtone, o anksčiau – Harvardo profesorius. Taip pat Rimas Vėžys, poetas inžinierius ir daugelis kitų. Paskui mane pradėjo kviesti ir į Čikaga. Sako: Algi, atvažiuok, sukviesime žmones, pasišnekėsime. Taip ir pradėjau pamažu „atgyti“, palengva atgavau Lietuvos tapatybę. Na, žinoma, ta tapatybė buvo dviguba, nes neišvengiamai buvau ir amerikietis.
- Kas jums yra lietuviškumas?
- Lietuviškumas yra viso mano gyvenimo supratimo pagrindas. Kodėl? Kai pradėjau sugrįžti į lietuvybę, man nesugrįžo ta intelektualinė tradicija, bet sugrįžo kalba, kurią aš mokėjau ir kuri buvo gryna. Man net lietuviai išeiviai sakydavo: tu nemaišai žodžių, iš kur tai? Atsakydavau: tiesiai iš kaimo, viską atsimenu. O kodėl tai yra pagrindas? Kai pradėjau dėstyti ir grįžti į lietuvybę, pasirodė vienas įdomus dalykas: kalbant angliškai gali įvesti niuansus iš lietuvių kalbos, kurių nėra anglų kalboje. Tad gali patobulinti ir paįvairinti anglų kalbą. Tai „padėjo“ karjerai, nes mano kalba traukė studentus. Jie sakydavo, kad aš lanksčiai ir grakščiai kalbu angliškai. Kai atvažiavęs profesorius A. Šliogeris sėdėjo mano seminare, paskui man sakė: kaip tu kalbėjai, čiulbėjai, tarsi lakštingala. (Juokiasi – red. past.)
- O kas jums tada yra amerikietiškumas?
- Tai yra mano gyvenimo būdas. Juk aš negaliu po daugelio metų sakyti, kad dabar būsiu lietuvis, kaip kad buvau anksčiau. To jau nebesugrąžinsi. Tačiau mano lengvas gyvenimo būdas yra pusiau lietuviškas, pusiau amerikietiškas. Nes amerikiečiai juk visiems atrodo esantys tokio lengvo būdo. Pagal Konstituciją visada turi būti laimingas, nes kitaip nebūsi amerikietis. (Juokiasi – red. past.) Dėl to amerikietiškumas patraukia ir Lietuvos jaunimą. Ne todėl, kad sakau esąs amerikietis, o dėl atvirumo, neturinčio jokios dogmatikos. Diskutuojame apie viską. Kaip sakė mano studentai Lietuvoje, būdami Belgijoje jie labai rimtai užsirašinėdavo tai, ką kalba profesoriai ir labai lengvai atpažindavo studentus amerikiečius. Kai profesoriai kažką pasakydavo, amerikiečiai tuoj pakeldavo ranką ir pareikšdavo: atleiskite, nesutinku. (Juokiasi – red. past.)
- Atvirumas ir noras diskutuoti. (Šypsosi – red. Past.)
- Taip, drąsa. (Šypsosi – red. past.)
- Sakoma, kad globalizacijos laikais tautiškumas išnyks. Sutinkate su tokia nuomone?
- Ne.
- Kodėl?
- Yra keletas dalykų. Pirma, globalizacija yra tik vienas klodas. Sakyčiau, technokratijos klodas: naujos technikos, inžinerija, techniniai mokslai – fizika, biochemija, genetika ir t. t. Visa tai globalizuojasi, nes žadama pagerinti žmonių gyvenimą. Tačiau tuo pačiu globalizacija viską homogenizuoja. Pavyzdžiui, „makdonaldizacija“: visur tas pats mėsainis, tos pačios bulvytės, kiti standartiniai dalykai. Kiekvieną bet kokio daikto dalį gali pakeisti kiekvienoje pasaulio šalyje. Tokiu būdu žmogus supaprastinamas į funkciją, t. y. galima funkcionuoti kaip technokratui, kad ir kur bevažiuotum.
- Taip, ateityje juk ir bus tokie žmonės - funkcijos…
- Taip, tai vienas dalykas. Tačiau tuo pačiu metu technokratija skleidžia įvairias galimybes ir, nors galbūt to neprisipažįsta, skleidžia Vakarų civilizacijos viešąją erdvę. Tai reiškia, kad kiekviena viešuma – Lietuvos, Vokietijos ar Čekijos – dabar turi teisę būti tuo, kuo ji yra. Nes imperijoje yra tik viena civilizacija. Gali būti technokratija, tačiau kartu yra tik viena autokratija. Tokiu būdu tavo vietovės kultūra turi būti interpretuojama per imperijos prizmę. O dabar gali būti lietuviu, šokti lietuviškus šokius, nors kartais matai, kad jie nešoka. (Šypsosi – red. past.) Taigi per Vakarų civilizacijos klodą įgauname galimybę būti skirtingais. Ta vadinama demokratija kaip tik ir skatina skirtumus, individualumą. Lygiai taip pat individuali ir skirtinga nuo kitų gali būti ir mūsų kultūra. Ir galime parodyti tai, ko neturi kiti. Galime bendrauti labai gražiai, tačiau taip pat galime parodyti, kad mes patiriame save tada, kai esame skirtingi nuo kitų.
- Kaip manote, kas laukia lietuvių tautos?
- Mūsų laukia tauta ir dar daugiau. (Šypsosi – red. past.) Tautiškieji žmonės dabar dreba dėl to, kad mes nutautėjame ir daug lietuviai įsijungia į tą technokratinį klajoklišką gyvenimą, galvoja tik apie darbą ir karjerą. Sakoma, kad mes prarasime savo žmones.
- Na, natūralu, kad to bijoma, tiesa?
- Atvirkščiai, būnant Lietuvoje lietuviams nerūpi čia „užlaikyti“ savo tapatybę. O išvykę kitur jie pamato skirtumus ir pagalvoja: aha, mes galime būti skirtingi nuo tos vietos, kurioje esame apsigyvenę. Tada jie sukuria savo atmosferą, savo erdvę, laikraščius, knygynus, veda vaikus į lietuviškas mokyklas. Vien dėl to, kad galėtų pasakyti, jog atpažįsta save kitame krašte kaip esančius kitokiais. Lietuvoje juk niekam nerūpi ta lietuviška tapatybė.
- Tai, matyt, yra natūralu.
- Čia gyveni kaip žuvis vandenyje, o ten sakai ant kranto: kaip man dabar kvėpuoti? (Šypsosi – red. past.) Būtent tada atrandi savo skirtumus.
- Tai jūs nemanote, kad lietuvių tauta išnyks?
- Neįmanoma.
- Kodėl?
- Atrodo, kad emigracija labai galinga, bet juk tas sugrįžimas yra labai lengvas. Juk mums buvo uždaryto durys, o dabar emigruojantys lietuviai žino, kad jiems durys neuždarytos. Mes tada sakydavome, kad Lietuva žlugs, ją panaikins imperija. O dabar mes ją turime ir galime tuo džiaugtis gyvendami čia ir būdami kitur. Kai nuvažiuoji į didesnius centrus, pavyzdžiui, pasaulio lietuvių namus Lemonte, savaitgalį didžiuliuose laukuose nėra kur automobilio pasistatyti. Vaikai eina į mokyklėles, vyksta šokiai, dainos, veikia įvairūs klubai. Viskas klesti geriau nei pačioje Lietuvoje. (Šypsosi – red. past.) Taigi visiškai nesuprantu tos baimės.
- Ačiū už optimistinį pokalbį.