– Susitikome pasikalbėti apie Tėvynės meilę. Nuo to pokalbį pradėti pasufleravo mano kaimynė, kurią ką tik sutikau einančią namo. Jau iš tolo ji manęs klausė, kiek mūsų šeima moka už šildymą, ir, nelaukusi atsakymo, pasiguodė, kad vasarį jos ne itin didelio buto visai ne kiaurais langais šiluma kainavo 1050 litų. Per šalčius jos bute buvo 12 –14 laipsnių. Nesiverčia liežuvis sakyti – šilumos. Nesiverčia liežuvis sakyti, ir kokia tos mano kaimynės alga. O dabar pakalbėkime apie Tėvynės meilę.
– O iš kur ta vienybė galėtų rastis? Ar įmanoma ją kokiu nors būdu, pasakyčiau, įdiegti?
Viena svarbiausių vienybės sąlygų – bendras tikslas. Sąjūdžio laikais jis buvo labai aiškus. Tačiau vėliau, kai valstybė buvo atkurta, nei politikai, nei intelektualai nesugebėjo žmonėms pasiūlyti idėjų, dėl kurių įgyvendinimo ir toliau būtų reikalas telktis. Žmonės išsiskirstė kas sau pavieniui siekti savo asmeninės gerovės.
– Bet, kaip parodė gyvenimas, jei veiki tik savo labui, nėra ko tikėtis taip visų trokštamo bendro socialinio teisingumo. O be jo gyvenimas nemielas ir nemiela sava valstybė. Nedidelis čia atradimas. Bet ar ne iš to bendro sutrikimo jaunimas taip pat susiskaidė į keletą grupių, visiškai skirtingai įsivaizduojančių Lietuvos ateitį?
Ne tik skirtingai įsivaizduojančių mūsų visų ateitį, bet ir smarkiai tarpusavyje susipriešinusių. Užtat ir Kovo 11–oji tampa ne vienybės švente, o demonstratyviu savo tiesų įrodinėjimu. Ir šiais metais tą patį matėme. Gerai dar, kad nesulaukėme kokių smarkesnių incidentų.
– Taip, incidentų lyg ir nebuvo. Bet atmosfera neatrodė taiki.
– Iš tiesų Gedimino prospekte nuotaika nebuvo šventiška. Nebuvo bendrumo jausmo.
– Tai neužtenka visiems suprantamo troškimo geriau gyventi?
Kad vieni tą gerą gyvenimą įsivaizduoja vienaip, kiti – kitaip. Vieni jį sieja išimtinai su lietuvių tautos gerove Lietuvoje, kiti kategoriškai atmeta tautiškumą ir individo laisvę kelia aukščiau kitų tikslų.
Prisirišimą prie savo žemės jie laiko veikiau yda nei dorybe. Tą patį jie sako ir apie tradicijas, apie nuolatinį sąmoningą mūsų istorijos aktualizavimą. Beje, tarp tų, kurie pabrėžia tautiškumą, taip pat yra nuomonių skirtumų. Ten yra nemažai jaunimo, kurie tiesiog nori švęsti valstybės atkūrimo šventę, o ne abstrakčią laisvę. Bet yra ir nacistų. Tokios nepageidautinos kompanijos galėtų nebūti, jei atsirastų kitokių patriotinės saviraiškos būdų. Žinoma, patriotizmas neturi reikštis vien tik per šventes, bet ir jų reikšmė labai didelė, galinti tą patriotizmą kelti.
Portalo DELFI apklausa parodė, kad tik kas dešimtas norėtų šventę paminėti dalyvaudamas eitynėse, o likusieji – vakaronėse prie laužų su dainomis ar panašiai. Bet keista, kad kai kariūnai Vilniuje tokią vakaronę šventinės dienos išvakarėse bandė suorganizuoti, tai, pats mačiau, be tų kariūnų prie laužų susirinko gal tik koks penkiasdešimt žmonių. Gal pritrūko informacijos?
– O gal daugelis numojo ranka? Ypač tie vargstantieji. Ir pykstantieji... Gal tiems žmonėms galima pasiūlyti kokių nors alternatyvų? Štai jūs su bendraminčiais dalyvaujate judėjime „Pro Patria”. Ar teisingai suprantu, kad jo dalyviai siekia išvengti radikalizmo, nesitapatinti nei su ultrapatriotais, nei su tautiškumo niekintojais?
Mums pirmiausia rūpi ne šiaip mylėti Tėvynę ar tautą, o kelti moralinio įsipareigojimo valstybei ir visuomenei svarbą. Neužtenka vien ryžto ginti savo valstybę, jei kyla pavojus. Bet neužtenka ir vien tik rūpintis žmonių gerove pamirštant, kad mus visus sieja mūsų Tėvynė.
– Ne kartą teko girdėti vyresnius jūsų judėjimo narius pašiepiant, priskiriant jiems katastrofizmą ir polinkį dabartinėje Europos civilizacijoje įžvelgti vien nuosmukį.
Mano manymu, tikras, o ne tariamas katastrofizmas būtų toks, kai įsivaizduodamas tą jūsų minėtą nesustabdomą nuosmukį atsisakai priešintis bet kokioms ydoms ir į viską numoji ranka, užuot ieškojęs kitokių išeičių. Tačiau jeigu manai, kad nuosekliu darbu gali ką nors pakeisti, tai koks čia katastrofizmas? O jeigu tokia retorika kitiems atrodo verksminga ar „panikieriška“, tai gal iš tiesų tai tik sąmoningas problemų išryškinimas, kad į savo reikalus pasinėrę piliečiai bent išgirstų pagrįstus įspėjimus?
– Susiduriame su keblia situacija: visuomenei labai trūksta nuosaikaus kalbėjimo ir kalbėjimosi, o tuo pat metu labiausiai linkstama klausyti triukšmautojų.
Sutinku, nuosaikaus kalbėjimo trūksta. Pavyzdžiui, diskusijų apie menkai išnaudojamas galimybes derinti mūsų tradicijas, kultūrinį bei kitokį paveldą, perimamą iš tėvų, iš mokyklos, ir globalizacijos veikiamo pasaulio naujoves. Jeigu tokių diskusijų būtų, rastųsi ir daugiau supratimo, kur mes esame dabar ir kur turime eiti. Ir mažiau būtų stebėjimosi aktyvia patriotine pozicija. Labai galimas dalykas, kad tuomet būtų ir daugiau teisingumo. Ir mažiau būtų bėgančių nuo tos neteisybės ten, kur jos jau dabar daugiau.
– Taip, iš tiesų lengva pasakyti, kad, pavyzdžiui, jei mokėsi mokesčius, tai bus patriotiška. O ką daryti, jei juos sąžiningai sumokėjęs turi tiek pat pasiskolinti, kad iki kitos algos turėtum už ką duonos nusipirkti? Teorija – geras dalykas, bet žmonių pasirinkimas dažniau kyla iš konkrečių šios dienos aplinkybių. Ir mes nelabai galime iš jų reikalauti ar bent tikėtis idealizmo.
Be abejo. Bet mes turime teisę ir galime reikalauti iš valdžioje esančių žmonių, kad jie taip pat elgtųsi patriotiškai, kitaip sakant, kad veiktų valstybės ir žmonių labui. Kad jie dar labiau nei paprasti piliečiai patriotizmą suprastų kaip moralinį įsipareigojimą. Gal tuomet ir mokesčius žmonėms būtų lengviau mokėti, nes jie žinotų, kad tie pinigai niekur nedings, kad bus tinkamai panaudoti?..
– Kol kas tokio patriotizmo mažoka. Todėl ir rūpi paklausti, kodėl dalis jaunimo vis dėlto savo gyvenimą sieja su Lietuva, kodėl nenumoja ranka, o pasilieka? Juk ne todėl, kad būtų pernelyg negabūs studijuoti užsienyje arba kad yra kokie nors ypač neorganizuoti?
Mane čia laiko meilė Tėvynei. Bet ne vien tik meilė, o svarbiausia ir visų pirma – įsipareigojimai. Tokį mane išugdė tėvai ir mokykla. Per juos aš supratau, kad vien meilės neužtenka. Tokių kaip aš yra ir daugiau. Bet yra ir tokių, kuriuos tėvai augina per internetą, iš tolo...
– Ir yra tokių mokyklų, kur ugdymas laikomas atgyvena...
Taip, į ugdymą dabar mokykloje dažnai žiūrima atsainiai. Todėl ir toks jaunimas beveik su niekuo šioje šalyje savęs nebesieja. Jiems išvažiuoti visai nesunku. Todėl, kad jie sutrikę. Bet tai – ne jų kaltė. Mes su bendraminčiais manome, kad tokiems sutrikusiems bendraamžiams mūsų pavyzdys galėtų būti naudingas. Todėl ir stengiamės viešai kalbėti argumentais, o ne abstrakcijomis.
– Nemadinga laikysena... O ar įsivaizduojate, kad po kiek laiko padėtis galėtų pasikeisti ir daugelis jaunų žmonių noriai sektų jūsų pavyzdžiu?
Tikiu, kad taip gali atsitikti, kad panašios kaip mūsų iniciatyvos nežlugs, kad mums nepritrūks nei ryžto, nei kūrybiškumo.
– O jūs matote, kas vyksta Europoje?
Matome. Europa atsisako savo šaknų ir bando kurti naują paneuropinę savo tapatybę.
– Bet gal tai ne dabar Europoje vyraujančios ideologijos klystkeliai, ne penkiasdešimties metų pasiblaškymas, o, vaizdžiai tariant, tūkstantmečio trukmės megaprocesas? Ir jeigu taip yra iš tiesų, jeigu tai suvoktume, tai kas gali palaikyti ryžtą ir toliau mylėti tą nykstančią ne vien dėl mūsų abejingumo Tėvynę?
Kiekvienas laisvas nusistatyti savo santykį su tuo, kas vyksta aplink. Jeigu patys sau žmonės nebūtų kėlę uždavinio gyventi pagal sąžinę, nacionalinių valstybių gal jau seniai nebebūtų. Būtų tik kvailas gyvenimas.
