Ką pasakoja patys vaikai
„Ta diena buvo baisiausia mano gyvenime. Man buvo tik 13 metų! Tas vyras atsirado tiesiog iš niekur, matyt, jau kurį laiką sekė mane, o aš, žioplė, nieko nepastebėjau. Kai lifto durys užsidarė, jis puolė mane, pradėjo draskyti drabužius. Pamenu, kaip jis visas drebėjo, inkštė tokiu ne žmogaus balsu... Tas atsitikimas lifte sugriovė mano ir mano tėvelių gyvenimą“.
„Patėvis palaukdavo, kol mama išeis į darbą ir pradėdavo lįsti prie manęs, graibyti, prašydavo liesti jo organą... Siaubingai bijojau likti su juo viena, o mama išeidama sakydavo: „Lieki dabar už šeimininkę, rūpinkis tėtuku“. Kai man sukako aštuoneri, jis mane pirmą kartą išprievartavo, po to dar daug kartų tą patį darydavo“.
„Kiti vaikų namų berniukai nuvedė mane tada pas Vytą, sakė, kad parodys turtingą senį, jis turi gerą kompiuterį, leis žaisti, kiek norėsiu. Norėjau pasiimti sesę, bet jie sakė, kad nereikia, Vytui nepatinka mergaitės. Kai įėjom į laiptinę, viskas taip apleista atrodė, bet viduje buvo labai tvarkinga, daug aparatūros. Vytas sakė: „Oj, bausiu aš tą blogą berniuką, smarkiai bausiu. Prisimenu, mane pykino visą laiką, verkiau, prašiau jo išleisti. Kai jau naktį paleido, atidavė drabužius, taip lėtai ėjau į namus, taip sunkiai kelią radau, neprisimenu kaip parėjau“.
Pasak Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, tai tik kelios ištraukos iš vaikų parodymų teismuose.
Aišku, mūsų prakeiksmai, grūmojimai, fizinis susidorojimas kuriam laikui galbūt pristabdys pedofilo impulsus, tačiau kas toliau?
Todėl būtina ieškoti jų elgesio priežasčių, medikamentinės, psichoterapinės pagalbos jiems. Jei suprasime, kas vyksta su šiais „monstrais“, apsaugosime jų būsimas aukas – tuos niekam nematomus penkiamečius-šešiamečius, kūkčiojančius pedofilų miegamuosiuose. Užsienyje teko susidurti, kad įkalinimo įstaigoje šie žmonės privalo lankyti psichoterapiją. Pas mus nieko panašaus nėra. Jie paprasčiausiai uždaromi, iš karto patenka į žemiausią kastą, yra visaip ujami ir kankinami, po to išleidžiami su šia žyme kaktoje ir toliau elgiasi taip pat – kaip žvėriukai, negalintys suvaldyti savo impulsų. Todėl, mano manymu, būtina derinti bausmę ir gydymą“, - svarstė pašnekovė.
Kita vertus, daug tyrimų, jos teigimu, nutraukiama ir nesunku suprasti kodėl. Kaip vaikas gali liudyti prieš savo patėvį, kai jis net neiškeliamas iš šeimos? Dar daugiau, buvo ne vienas atvejis, kai motina gina prievartautoją, o ne vaiką: „vaikeli, tu išsigalvoji“ arba „tu pakentėk, nes aš jį myliu“. „Štai ir paskutinis atvejis – mama pati persekioja savo dukrą, nes prievartautojas jam brangesnis, nors ji puikiai žino, ką jis daro dukrai. Niekada nebūčiau patikėjusi, bet toks fenomenas Lietuvoje dažnas“, - pasakojo K. Mišinienė.
Pasak gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, individualiosios psichologijos analitiko, seksologo Viktoro Šapurovo, pedofilija pagal tarptautinę ligų klasifikaciją priskirta seksualinio pasirinkimo sutrikimų grupei.
„Poreikis ieškoti seksualinio kontakto su vaiku susijęs su tam tikrais psichologiniais sutrikimais, kurie formuojasi vaikystėje, taigi jie pirmiausiai susiję su netinkamu auklėjimu, dėl kurio susiformuojama menkavertiškumo jausmas, žmogus mano nesugebantis kurti lygiaverčių santykių su savo amžiaus partneriu, todėl jį traukia prie vaikų, kurie nesuvokia situacijos ir nesugeba pasipriešinti. Taip užmaskuojama pasąmoninė baimė būti atstumtam. Taigi žmogus yra savo tėvų auklėjimo klaidų auka.
Kadangi šis sutrikimas susijęs su vienu iš gyvybinių instinktų – seksualiniu, psichoterapijos keliu jį išgydyti, t. y. pasiekti, kad žmogaus net netrauktų prie vaikų, labai sudėtinga. Tik nedideliam skaičiui žmonių tokia psichoterapija padeda visiškai išsivaduoti. Dažniausiai, nors teisinė sistema riboja jų galimybes įgyvendinti instinktus, trauka išlieka. Pats žmogus jaučia didžiulį vidinį konfliktą. Viena vertus, jis žino, kad tokie veiksmai netoleruotini ir baudžiami, supranta, kad daro didžiulę žalą vaikui, kita vertus, jaučia didžiulę seksualinę trauką, kuriai negali atsispirti. Tai nėra sąmoningas nuėjimas į kairę iš neturėjimo ką veikti, tai liga. Iš esmės seksualinė trauka, noras mylėtis yra normalus reiškinys, tačiau tik ne su vaiku. Vaikui tokie santykiai daro labai didelę žalą, jis turi pradėti lytinį gyvenimą tik sulaukęs brandos. Beje, nors gerokai dažniau šį sutrikimą turi vyrai, pasitaiko ir moterų. Man pačiam teko susidurti su atveju, kai motina vertė santykiauti su ja savo sūnų ankstyvoje paauglystėje“, - pasakojo specialistas.
Pašnekovo teigimu, kadangi išgydyti šį sutrikimą sudėtinga, įvairiose šalyse klausimas sprendžiamas įvairiai – laisvės apribojimu, sterilizavimu ir pan. Kita vertus, sterilizavimas potraukio nepanaikina. Žmogus stengiasi valdyti, slopinti instinktus, bet vieną dieną jie vis tiek prasiveržia ir tuomet visos moralinės normos atidedamos į šalį.
Veiksmingos cheminės terapijos taip pat nėra. Kad būtų numalšintas seksualinis potraukis, reikėtų užblokuoti lytinių hormonų gamybą, o tai didžiulis perversmas ir žala organizmui. Kita vertus, klausimas dėl žalos dviprasmiškas. Mes saugome pedofilo sveikatą, bet juk vaikui padaroma žala – ne mažesnė. Lytinė prievarta vaikystėje sutrikdo vaiko lytines funkcijas ateityje: lytiniai santykiai kelia baimę, prarandamas sugebėjimas džiaugtis meile. Tiesa, šie sutrikimai lengviau pasiduoda gydymui, bet taip pat reikalauja labai daug laiko ir pastangų.
Ar galima tokius žmones atpažinti iš elgesio? Aplinkiniai gali pastebėti, kad žmogus labai meilus su vaikais: noriai žaidžia su svetimu vaiku, bando kartu su juo kur nors išeiti, atsiskirti nuo visų. Paprastai vyrai, kurie mielai bendrauja su vaikais, kaip tik labai giriami, bet šiuo atveju noras bendrauti jau yra perdėtas, ypač įtariai reikėtų vertinti bandymą išsivesti vaiką. Mat vyras iki tol galėjo nė neplanuoti seksualinio kontakto, bet seksualinė traukia jį skatina ieškoti progos likti su vaiku dviese.
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila, paklaustas, kokie yra pedofilijos mastai, teigė pats nustebęs dėl šios problemos paplitimo: kiekvienas prokuroras nuolat turi 12-16 tokių bylų.
„Didžiausia problema, kad šiandien mūsų šalyje nėra organizuotos, kompleksinės pagalbos seksualinę prievartą patyrusiems vaikams. Egzistuoja Vaiko raidos centras, bet jis yra tik Vilniuje, be to, jame tenka laukti savo eilės, prieš tai reikia pasirūpinti psichologo siuntimu, pagaliau yra šeimų, kurios neturi už ką nuvykti iki Vilniaus. Todėl vaikas lieka tarp dangaus ir žemės. Kad ir paskutinis atvejis – patėvis žagino mergaitę, o motina jai daro poveikį. Paėmėme vaiką iš šeimos, bet kur jį dėti? Vaiko teisių tarnyba siunčia ją į globos namus, bet pastarieji atostogauja, išsikėlė, psichologas taip pat atostogauja, vaikas dabar pasimetęs tarp motinos ir teisėsaugos institucijų, o pasikalbėti su kuo neturi. Vaiko raidos centras jį priims tik po savaitės.
Trūksta ir socialinių tarnybų darbo su daugiavaikėmis socialinės rizikos šeimomis, kuriose dauguma seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų ir nutinka. Būna ir taip, kad vyresni paaugliai šiose šeimose pradeda išnaudoti mažesniuosius, skatindami juos 5 litais, vienu litu, saldainiu ir pan. O po to tas mažametis eina prie suaugusiųjų ir siūlose „duoti“ už litą, kadangi jam formuojasi nuostata, kad tai normalu. Labai reikalingas seksualinis vaikų švietimas, kurio pas mus šiandien iš esmės nėra“, - pasakojo teisėsaugos atstovas.
Seksualinės prievartos aukas galima suskirstyti į dvi amžiaus grupes. Pirmajai priskiriami vaikai nuo šešerių iki devynerių metų. Jis paprastai nesupranta, kas su jais daroma, o kai jau pradeda suprasti, jiems aiškinama, kad taip jie mokami seksualinio gyvenimo – esą yra normalu, kad tėvas turi mokyti dukrą, paruošti gyvenimui pats atlikdamas šiuos veiksmus. Antra didelė grupė – 10-17 metų paaugliai. Jie dažnai dėl naivumo ar psichinės negalios įkliūna per socialinius tinklus, kai kurie tiesiog nori pažinti seksualinius pojūčius, todėl pasiduoda suaugusiojo įtakai. Prievartautojas vaiką visą tą laiką turi kaip savo lėlę, kuria naudojasi vieną ar du kartus per savaitę, nes jam reikia patenkinti savo seksualinius poreikius, kurių, tarkime, žmona ar sugyventinė nepatenkina. Kol paaiškėja seksualinės prievartos atvejis, gali praeiti dveji-treji metai: paaugęs vaikas prasitaria ar aplinkiniai pastebi, kad jo elgesys seksualizuotas, pavyzdžiui, jie dažnai maunasi kelnes ir pan.
Pasak pašnekovo, surinkti įrodymus tokiose bylose labai sunku. Prievartautojai labai įtikinamai ginasi, neigia savo kaltę, tikina tik prižiūrėję vaiką, palaikę su juo santykius, o vaikas ėmė ir prisigalvojo. Didžiąją dalį šių nusikaltimų įvykdo vaiko artimos aplinkos žmonės, apie 20 proc. atvejų su priekabiautojais vaikai susipažįsta elektroninių priemonių pagalba – per socialinius tinklus.
„Praktiškai kas trečioje byloje susiduriame su atveju, kai vaikui spaudimą keisti parodymus daro motina, kuri netiki vaiku, o tiki savo vyru ar sugyventiniu. Būtent todėl vaiką reikėtų iškart paimti iš šeimos. Štai ir šiandien turiu tris bylas, kuriose motinoms pradėtos bylos dėl poveikio vaikui, tačiau įrodinėjimo procesas sudėtingas: jos tiesiogiai neliepia vaikui pakeisti parodymus, bet manipuliuoja jo emocijomis – esą prisimink, kaip mes gerai gyvenome. Taip sukeliamas gailestis ir kaltės jausmas, todėl vaikui užtenka pamatyti motiną ir jis iš karto keičia parodymus. Įrodymus surinkti tokiose bylose labai problematiška ir todėl, kad įkalčiai nėra akivaizdūs, sunaikinti arba pažeisti, kadangi prievarta tęsiasi ilgai, be to, naudojamas oralinis būdas, kuris nepalieka jokių žymių“, - pasakojo I. Raila.
Numatomos bausmės už šiuos nusikaltimus yra didelės, beveik kaip už žmogžudystę – už mažamečio (iki 14 metų) išžaginimą skiriama bausmė nuo 5 iki 15 metų nelaisvės. Prokuroras prisimena atvejį, kai už vieną seksualinį veiksmą žmogus gavo 9 metų nelaisvės. Paprastai už mažamečio žaginimą skiriama 6-9 metų laisvės atėmimo bausmė, jei santykiaujama su vyresniu nei 14 metų vaiku – iki penkerių metų, net jei auka sutinka, už vaiko tvirkinimą dažniausiai skiriama iki trejų metų nelaisvės.
