Viskas, nes valstybė yra kuriama kasdien. Ji nėra presuotas taisyklių, įvykių ir aplinkybių blokas. Jos prigimtis taki, humanitarui gal panašesnė į lemties upę, technokratui į nuspėjamą, bet neišvengiamai ir chaotišką dalelių judėjimą.
Valstybė yra veiksmažodis. Tai nervina tuos, kurie mano, kad vakar buvo geriau ir džiugina tuos, kurie mano, kad geriau bus rytoj. Klysta ir vieni, ir kiti, mat paguodos reikia ieškoti ne praeityje ir ne ateityje, o įsisąmoninat, kad pati kaita yra neišvengiama.
Šitaip galvoju vaikščiodamas po Valstybės pažinimo centrą – Lietuvoje dar nematyto formato edukacinį projektą, kuriamą Vilniuje, Prezidentūros teritorijoje. Man čia patinka ir pabandysiu paaiškinti kodėl.
Pirmiausia centre sutelktos humanitarų ir technokratų pajėgos bendram tikslui – keliolikoje salių įkurdinti tokias ekspozicijas, kurios išaiškintų kas yra valstybė ir dar svarbiau: kokiu būdu valstybė ir jos valdymas yra mūsų – piliečių. Visa tai daroma pasitelkiant technologijas ir kartu bandant parašyti patrauklų scenarijų.
Tokia į pilietį ir pilietiškumą orientuota ekspozicija yra verkiant reikalinga, nes šioje šalyje vyrauja dvi ydingo mąstymo klišės: a) valdžia yra blogis, b) mes nieko negalime padaryti. Nuginčyti šias primityvias prielaidas būtų lengva, tačiau nuginčyti jas skleidžiančius ir jomis tikinčius žmones – beveik neįmanoma („varge, koks tu naivuolis, apsidairyk aplinkui...“). Todėl geriausia yra nesiginčyti, o įkurti edukacinį centrą, kuris parodytų, kad mąstyti ir veikti galima kitaip. Pirmiausia, kad apskritai galima ir reikia veikti.
Veikimas Valstybės pažinimo centre skatinamas visais lygiais – nuo pateikiamos informacijos („O ką tu padarei kaip pilietis?“) iki interaktyvių stendų ir žaidimų kurie padeda suprasti, kad, pavyzdžiui, subalansuoti valstybės biudžetą nėra jau taip lengva kaip sako tie, kurie niekada to nedarė. Patraukite svarelį su užrašu „kultūrą“ aukštyn ir pamatysite, kas nutiks svareliams su užrašais „sveikatos apsauga“ ir „viešoji tvarka“. Valstybės pažinimo centras yra aiškiai pirmas visiškai interaktyvus edukacinis centras Lietuvoje, kur lankytojų vienu metru bus įleidžiama tiek, kiek sistema galės aptarnauti planšetinių kompiuterių kiekvieno lankytojo rankose. Apsilankyti bus galima nuo Kovo 11-osios.
Kitas svarbus kuriamos ekspozicijos bruožas yra nevengimas pateikti sudėtingą informaciją – vienoje iš salių rasite visą valstybės valdymo nervų sistemą, išvedžiotą plonais siūleliais tarp institucijų ir pareigybių su paaiškinimais apie ryšius ir galimybes. Mano minėtos mąstymo klišės supaprastina pasaulį iki pelėsių kolonijos, kad tik nereikėtų galvoti pačiam. Tuo tarpu saugesnis ir turtingesnis gyvenimas neįmanomas be kasdienių pastangų įsigilinti ir suprasti sudėtingumą.
Ir svarbiausia – centras visų pirma bus skirtas jaunimui ir jauni žmonės galės patys keisti ir pildyti ekspoziciją. Lygiai taip jiems siūloma elgtis su sava valstybe. Matyt dėl to centras nenori vadintis muziejumi – muziejai atspindi sustingusią ir jau pasibaigusią tikrovę, o ne valstybę kaip veiksmažodį.
