Medicina įvardijama kaip specialybė, kurios absolventams praktiškai negresia nedarbas, Lietuvoje paruoštų medikų noriai laukiama Vakarų Europoje. Tačiau jaunoji gydytojų karta turės atiduoti duoklę savo valstybei – sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pasiryžęs juos priversti atidirbti rajonuose.
„Mes kalbame su jaunais ateinančiais kolegomis, jauni protingi žmonės pasako vieną priežastį: „mes matome, kurios specialybės visą laiką turės darbo“. Šioje specialybėje nedarbo praktiškai nėra“, – kodėl tarp stojančiųjų tokia populiari medicina, aiškina Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas Liutauras Labanauskas.
L. Labanauskas pastebi, kad medicininis išsilavinimas Lietuvoje gana stiprus, dėl to jauniems gydytojams nėra jokių problemų išvažiuoti į užsienį.
„Kartais net stebimės, kad į valstybės finansuojamas vietas patenka su tokiais vidurkiais, aš kartais net stebiuosi, kaip jie apskritai turi tokius vidurkius. Dabartiniai mūsų studentai labai reiklūs, iš mūsų reikalauja, aš pats dėstytojas ir žinau, kaip spaudžia“, – apie jaunąją būsimų medikų kartą kalbėjo L. Labanauskas.
Sveikatos apsaugos ministras V. P. Andriukaitis medicinos studijų populiarumą sieja su pašaukimu ir pasiaukojimu. „Labai sunku pasakyti, gal išties žmonėms patraukliai atrodo ši specialybė, gal žmonės jaučia savo pašaukimą. Džiugu, kad tai ne tik merkantilinė motyvacija – manau, gal yra motyvacijos, kilnesnių, tauresnių jausmų tarnauti žmoniškumui, nes ši profesija iš tiesų reikalauja didžiulio pasiaukojimo“, – sako V. P. Andriukaitis.
Teks arti naktimis
„Manyčiau, kad mediko profesija tokia, kuri visada turės paklausą – žmonės visais laikais sirgo. Taigi šios specialybės pasirinkimas tau iš karto garantuoja ateities darbą – manau, nebus tiek problemų ieškant, kaip baigus kitas specialybes“, – tvirtina Lietuvos medicinos studentų asociacijos prezidentas Karolis Baliutavičius.
Pasak K. Baliutavičiaus, žiniasklaida nuolat skelbia apie medikų trūkumą provincijoje. Jo manymu, tai irgi lemia medicinos studijų populiarumą. Be to, mediko specialybė gerbiama, daug perspektyvų išvykus į užsienį.
Pašnekovas primena, kad yra ir antroji medalio pusė. „Mokytis tenka labai daug. Iš karto reikia pasiruošti, kad dienotvarkę reikės planuoti – nebus taip, kaip mokykloje, kai viską darai chaotiškai ir vis tiek spėji. Studijuojant tiek Vilniuje, tiek Kaune, laukia bemiegės naktys, Kaune jos bus dažnesnės nei Vilniuje, bet Vilniuje jos alins labiau, nes vilniečiams būna sesija, o kauniečiai mokosi moduliais“, – dėstė Lietuvos medicinos studentų asociacijos prezidentas.
Pasak jo, reikia įdėti ne tik daug pastangų, bet ir perlipti per save: būna, kad prozektoriume pamatę palaikus studentai pasijunta blogai, jiems darosi silpna. Per šitai tikrai reikia perlipti, nes neišmokęs žmogaus anatomijos, mediku netapsi.
Įstojus į mediciną laukia šešeri studijų universitete metai ir dar keletas metų rezidentūroje ligoninėje. „Visas gyvenimas bus pašvęstas mokslui ir didelei atsakomybei, juk medikas po 6 metų tiesiog dirbs su žmogaus sveikata ir jo gyvybe. Jeigu kažkas į mediciną svarsto stoti dėl didelių pinigų, turėtų pagalvoti ir apie labai didelę atsakomybę“, – pasakojo K. Baliutavičius.
Miestų ligoninės ne guminės – laukia darbas rajonuose
Studentai tvirtina nesibaiminantys, kad gali tekti vykti atidirbti į rajonus. K. Baliutavičiaus teigimu,
pačios rajonų gydymo įstaigos, priešingai nei teigia, nėra labai suinteresuotos jaunų specialistų pritraukimu. Pašnekovo manymu, sudarius tinkamas sąlygas, medikui nebūtų problemų 100 ar 200 km važiuoti į darbą rajone: tiesiog reikia adekvataus atlyginimo ir galimybės tobulėti.
V. P. Andriukaitis neslepia: kitos išeities, kaip liepti jauniems medikams atidirbti rajonuose, nėra. „Neturime jokio kito pasirinkimo. Jei gyventumėte Zarasuose, Ignalinoje, Skuode, Biržuose ar Pagėgiuose, turėtumėte šeimą ir vaikų, būtumėte susirūpinęs, ar jūsų šeimai valstybė iš tikro užtikrina sveikatos apsaugą. Tai bendras reikalas, ne kažkokie tušti paplepėjimai“, – sako V. P. Andriukaitis.
Ministro teigimu, vedamos derybos su aukštosiomis mokyklomis, taip pat yra sveikatos sistemos įstatymai, kuriuose numatytos tokios galimybės. Jis džiaugėsi Konstitucinio Teismo pozicija, pagal kurią valstybė privalo užtikrinti, kad visoje teritorijoje būtų vieningai paskirstomos sveikatos apsaugos paslaugas teikiančios įstaigos ir būtų užtikrinama paslaugų prieinamumo norma visoje šalies teritorijoje.
Gydytojų sąjunga irgi diskutavo, kad valstybei reikia atiduoti duoklę ir padirbėti provincijoje. Tačiau tuoj išgirdo kontrargumentų, kad tai žmogaus teisių pažeidimas ir būdami Europos Sąjungos nariais, neturime tokios teisės. „Tikrai manau, kad turėtume ieškoti kažkokių mechanizmų, kad jaunus gydytojus suinteresuotume atiduoti duoklę Lietuvai. Miestų ligoninės ne guminės ir reikia ieškoti darbo rajonuose“, – sako L. Labanauskas.
Jo tvirtinimu, šiuo kausimu apsispręsti turi Sveikatos apsaugos ministerija.