„Visi labai mėgsta skųstis, kad nėra pinigų, kad kažkas – negerai, tačiau juk kiekvienas moksleivis turi galimybę stoti į universitetą ir ten studijuoti nemokamai. Tai yra daugiau nei būtų galima norėti“, – pastebi mergina.
Studijuodami nenuoširdžiai atima kito vietą
Anot jos, dauguma viskuo besiskundžiančių nesusimąsto, kiek daug vaikų, paauglių dirba vien tam, kad galėtų studijuoti universitete, nes daugelyje šalių net gerai besimokantiems aukštasis mokslas nėra nemokamas.
„Mes tikrai turime puikias sąlygas mokytis. Man kelia liūdesį tie studentai, kurie į universitetą ateina tik su draugais pasimatyti, patinginiauti ar panaršyti internete, pažaisti kompiuterinių žaidimų. Išgirdusi apie tai visuomet susimąstau, kaip pinigai, už kuriuos toks studentas yra universitete, galėtų praversti kitam žmogui, kuris iš tiesų visa širdimi nori mokytis, bet negali sau to leisti. Kodėl lietuviai gaišta savo ir kitų laiką?“, – retoriškai klausė mergina.
Ji įsitikinusi, kad ne mokymosi įstaiga ar konkrečios šalies švietimo sistema lemia žmogaus išsilavinimo lygį. Anot merginos, didžiausią indėlį į mokymosi procesą turi įdėti pats studentas.
„Nesvarbu nei universitetas, nei dėstytojų kvalifikacijos, jei studentai patys nenorės mokytis, nebus ir gerais savo srities specialistais. Aišku, visuomet yra, kur tobulėti. Universitete, kuriame mokausi, dirba ir nuostabūs dėstytojai, kurie myli savo darbą ir yra mylimi studentų, ir tie, kurie galbūt turėtų dirbti kažkur kitur. Nėra nei blogų, nei gerų dėstytojų. Tiesiog yra žmonių, kurie turėtų būti kažkur kitur ir dirbti kažką kitą. Visur yra tokių žmonių. Mes esame jauni, žinių ištroškę maksimalistai, tereikia mums parodyti reikiamą kryptį, sudominti, o toliau visas mokymo procesas bus tik malonumas“, – įsitikinusi mergina.
Galvojo apie architektūrą, tapo kūrybininke
Pati ji kūrybinių industrijų specialybę pasirinko gana netikėtai. I. Kanapeckaitė pasakoja, kad dar sėdėdama mokyklos suole ji tikėjosi studijuoti archeologiją.
„Tačiau man visuomet buvo artima kultūra, menas. Baigiau muzikos ir dailės mokyklas, šokau. Vis dėlto aidint paskutiniam skambučiui nusprendžiau, kad menas – mano hobis, o architektūros mokslai skirti sielai, bet visos mano abejonės, kur stoti, išsisklaidė, kai išgirdau apie kūrybines industrijas. Supratau, kad tai yra mano vieta.
Nemeluosiu, abejonių buvo, jų turi daugelis abiturientų, tačiau supratau, kad pasielgiau teisingai. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią studijų programą, nors ir nuolat tenka atsakinėti į klausimą: „Kas yra tos kūrybinės industrijos?“. Europoje ši specialybė – populiaresnė. Užtenka pasakyti, kad studijos aprėpia ne tik komunikaciją, bet ir verslo pagrindus, reklamą, visas medijas, ypač – televiziją, kino industriją“, – pasakojo I. Kanapeckaitė.
Ispaniškai išmoko per 3 mėnesius
Ji nuo pat vaikystės žavėjosi Ispanija, todėl apsidžiaugė, gavusi galimybę šią šalį aplankyti studentų mainų metu. Rudens pradžioje su „Erasmus“ programa ji išvyko studijuoti į Alikantės universitetą.
„Faktas, kad paskaitas teks lankyti ir egzaminus laikyti ispanų kalba šiek tiek kėlė nerimo, tačiau intensyvūs vasaros kursai – ir aš jau čia. Kol kas dar neturėjau didelių problemų dėl kalbos. Nors ispanai angliškai dažniausiai nekalba, yra labai draugiški ir paslaugūs, noriai bendrauja su užsieniečiais. Jei ispaniškai moki bent 3 žodžius, susikalbėsi“, – sakė mergina.
Ji pamena kai po savaitės mama jos paklausė: Kaip ta Ispanija, ar viskas – taip, kaip žmonės kalba? Ar tai tikrai – svajonių šalis? I. Kanapeckaitė pamena, kad jos atsakymas buvo labai paprastas: Viskas yra taip pat tik 100 kartų geriau.
„Vis dar negaliu atsidžiaugti, kad čia esu. Pirmąjį mėnesį kartu su kitais atvykusiais studentais stebėdami saulėlydžius vieni kitų klausdavome: nejaugi mes tikrai čia? Ir dabar, po 4 svetur praleistų mėnesių, stovėdama po žaliuojančiomis palmėmis svajoju, kad mano mylimi žmonės kada pajustų, ką jaučiu aš. Visi Ispanijoje buvę mainų programos studentai žino, ką turiu omenyje“, – paslaptingai šyptelėjo mergina.
Anot jos, tai – neįkainojama patirtis. Ji tiki, kad iš Ispanijos grįš kitokia nei išvažiavo – su naujomis idėjomis, svajonėmis ir tikslais.
Pasiklysti teko ne kartą
Ji pasakojo, kad Ispanijoje ne kartą teko papulti į įvairiausias šmaikščias situacijas.
„Visų pirma, universiteto teritorija yra tokia didelė, kad pirmąsias dienas teko vaikščioti su žemėlapiu. Pasirodo, net kai kurie ispanai nežino, kur yra tam tikri objektai, todėl negali parodyti kelio. Aišku, jei žinosi tikslų reikiamos vietos adresą, pagalbos visuomet sulauksi. Bėda ta, kad gatvių pavadinimai Ispanijoje yra sudaryt iš maždaug 4 žodžių, kurių reikšmė tikrai nėra labai aiški“, – pasakoja mergina.
Kitą vakarą ji susiruošė į gimtadienį ir nusprendė kelią rasti pasinaudojusi tik navigacija. Deja, telefonas išsikrovė nespėjus net užsirašyti jubiliato adreso. Tačiau jai nusišypsojo sėkmė – angliškai kalbantis ispanas sugebėjo rasti reikiamą butą vien pagal nupasakotus vaizdus, kurie matyti pro langą.
„Vis dėlto, ieškodama kelio sugaišau geras dvi valandas, vargšas vaikinas tikrai nesitikėjo kad vėluosiu taip smarkiai... Nesitikėjau ir aš... Galiausiai, pro užrakintus vartus įėjau kartu su kaimynais, tačiau nebuvau tikra, kurių durų man reikia. Džiugu, kad sutikau kiemsargį, kuris leido pasinaudoti jo darbo kambarėliu, kuriame įsikroviau telefoną ir susisiekiau su draugu. Paaiškėjo, kad jis net norėjo kreiptis į policiją. Ačiū dievui, to neprireikė“, – nuotykius Ispanijoje atsiminė mergina.
Mokosi daug ir sunkiai
„Didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Ispanijos yra tai, kad Ispanijoje studentai į mokslus žiūri labai rimtai. Kadangi ispanai privalo mokėti už studijas, į paskaitas vaiko sąžiningai ir mokosi atsakingai. Ispanijoje man neteko matyti snūduriuojančių studentų. Kai viena iš svetur atvykusi mergina pabandė prigulti ant stalo, į ją visi net persisukę pradėjo spoksoti ir vieni kitų klausinėti: kas vyksta? Tai – neįprastas reiškinys“, – pasakojo mergina.
Anot jos, mokytis Ispanijoje reikia daug, paskaitos beveik nesiskiria nuo tų, kurios yra Lietuvoje, tačiau didžioji darbų dalis atliekama grupėse. Todėl mokymosi procesas ypač suartina studentus. To ji šiek tiek pasigedo Lietuvoje.