Prabilti ji ryžosi todėl, kad tokia pati tvarka, galėjusi pražudyti jos sūnų, jos manymu, galioja visose Lietuvos mokyklose. Nors visi pedagogai išklauso pirmosios pagalbos kursus, susidūrę su realia situacija jie laikosi nustatyto reglamento, o ne medicininių reikalavimų.
Mokyklos darbuotojai nepastebėjo, kad vaikas vos laikosi ant kojų
Ritos (vardas pakeistas – DELFI) sūnus lanko vieno Lietuvos rajono mokyklą. Kadangi mokykla nedidelė, koridoriuose dažnai ką nors kartu veikia įvairaus amžiaus vaikai. Per vieną iš pertraukų pradinukas, užsižaidęs kamuoliu, sutrukdė septintokams žaisti stalo tenisą. Jam buvo pasakyta, kad pasitrauktų, o kai šis neišgirdo, buvo pastumtas koja – smūgiu į pilvą.
„Žinau savojo bėdą, kad iš pirmo karto retai jis ką išgirsta, nes jo galvoje vis kažkas sukasi. Sakė, kad tuo metu žaidė kamuoliuku, taigi tikiu, kad net negirdėjo paliepimo trauktis. Sūnus trenkėsi į sieną ir nuvirto ant grindų. Jį pastūmęs berniukas bandė jį pakelti, bet jis vis susmukdavo. Laikė jį tol, kol pradėjo remtis savo kojomis. Tada buvo nuvestas prie klasės, pasodintas ir paliktas. Mokytojai incidento nematė. Atėjusi klasės mokytoja mano vaiką įsivedė į klasę, prasidėjo pamoka. Vėliau maniškis pasakojo, kad mokytoja pyko, jog jis nedalyvauja pamokoje. Vėliau sūnus pradėjo vemti ir buvo nuvestas pas mokyklos seselę. Ji paguldė ir laukė, kas bus toliau. O toliau dar kartą apsivėmė. Po incidento praėjus 2 valandoms, man paskambino sesutė ir pranešė, kad mano vaikas nukrito ir vemia. Gal galėčiau jį pasiimti iš mokyklos. Aš dirbau, tad į mokyklą nuvažiavau tik po valandos. Kai pamačiau sūnų, man pakirto kojas. Jis ištisai dejavo, pakeltas vos pastovėjo, turbūt net nebūtų pats sugebėjęs nueiti iki mašinos. Teko jį nuolat prilaikyti. Mano galvoje sukosi tik viena mintis – kuo greičiau į ligoninę. Sesutė nuskubėjo į klasę surasti kuprinės, vėliau atnešė, striukę ir ragino važiuoti namo. Dar priėjo to septintoko mama, paklausė telefono numerio, vardo ir pažadėjo paskambinti, o aš kiek galima greičiau nusivedžiau vaiką į mašiną.
Važiuojant jis dejavo, o aš nuolat jį žnaibiau ir kalbinau. Iš jo ištraukdavau vieną arba du žodžius. Iki ligoninės teko važiuoti gal 20 min. Per tą laiką jis dar kartą apsivėmė. Teko sustoti neleistinoje vietoje. Visą kelią meldžiau dviejų dalykų: kad sūnus išgyventų ir kad nesustabdytų policija. Likus 3 minutėms iki ligoninės vaikas užtilo. Sustojusi bandžiau jį pažadinti. Ačiū Dievui, jis buvo tik užmigęs, tad nulėkiau susimokėti už mašinos stovėjimą. Gal absurdiška, bet kai pinigų neturi, 100 litų bauda gąsdina. Tiesiog nuvilkau jį prie traumatologinio kabineto, nieko net neklausdama įėjau ir, nors buvo daug žmonių eilėje, paprašiau priimti. Tuoj pat buvo padaryti tyrimai, prijungta lašinė. Po poros valandų džiuginanti žinia – kraujosruvos smegenyse nėra. Dar po kelių valandų – gydytojų nerimas, kad vaikas neatsigauna, nauji tyrimai. Ir vėl atrodo viskas gerai. Tik jis vis miega ir miega, atsigavo tik vėlai vakare. Tuo metu prie jo buvo močiutė ir vyras. Man teko grįžti į darbą, o vėliau prižiūrėti kitus vaikus. Ligoninėje jis pragulėjo 3 paras. Būtų laikę ilgiau, bet matėme, kaip vaikas nori namo, todėl išsiprašėme išleisti“, - pasakojo moteris.
Sunkios laukimo valandos – geras žinias keitė nerimas
Tą pačią dieną Ritai paskambino sūnų sumušusio septintoko mama, nuoširdžiai domėjosi jo situacija ir įsiprašė į svečius.
„Supratau, kad mama išgyvena dėl tokios nelaimės, bet ką aš galiu pasakyti? Jie atvažiavo trise –mama, tėtis ir sūnus. Atvežė lauknešėlį, kalbėjome tikrai nuoširdžiai, nors berniukas vis tvirtino, kad tik pastūmęs. Išeidami jie paliko 100 litų kelionei pas sūnų, nors sakiau kad nereikia, taip pat pažadėjo nupirkti reikiamų vaistų. Prašė nesikreipti į policiją. Aš pažadėjau nesikreipti, bet sakiau, kad mokykloje šis įvykis turi būti registruotas, o iš skambinusios sūnaus mokytojos, kuri iš tiesų nematė, kad vaikui blogai, teisinosi, kad jis visada toks vos pastovintis ant kojų, nesiorientuojantis aplinkoje, sužinojau, kad niekas nesurašė nelaimingo atsitikimo akto. Man buvo pasakyta, kad turiu ateiti parašyti pareiškimą – tik tada jie kažko imsis. Kita vertus, rytojaus dieną teko kalbėtis su direktoriumi, pasirodė, kad jis tikrai susirūpinęs, nenori nieko slėpti. Tas berniukas jau yra nuskriaudęs ne vieną vaiką, bet šeima vis susitaiko su nukentėjusiaisiais“, - prisiminė pašnekovė.
Tuoj po šio įvykio moteriai kaip tik teko dalyvauti pirmosios pagalbos kursuose. Ten ji sužinojusi, kad jos vaikui nebuvo suteikta tinkama pirmoji pagalba, nes esant galvos sutrenkimui, ypač jeigu dar ir vemiama, turi būti kuo greičiau kviečiama greitoji pagalba. Apie tai informuojami tėvai gali vaiką pasitikti ligoninėje ar atvažiuoti lydėti į ligoninę. Jei tėvai negali to padaryti, lydėti turi bet kuris suaugęs žmogus.
„Jei būtų nors truputį išsilieję kraujo į smegenis, per tas tris valandas, kol sūnus pateko į ligoninę, jis galėjo mirti. Antras dalykas, ko negalima daryti tokiais atvejais: leisti tėvui ar mamai pačiam vežti tokios būsenos vaiką, nes tuomet kyla pavojus ne tik vaikui, bet ir vairuotojui, ir visiems eismo dalyviams. Puikiai pamenu, kaip viena drebančia ranka laikiau vairą, o kita žnaibau sūnų, kad neužmigtų. Galvoje – sumaištis, baimė, nervai. Tačiau mokytoja man vėliau paaiškino, kad jiems duotas nurodymas vaiką atiduoti tik tėvams, ir jokio skirtumo kas jam nutiko, net jei buvo nualpęs. O kas būtų, jei dėl tokio nurodymo vaikas mokykloje mirtų? Kai kalbėjausi apie tai su direktoriumi, jis sakė, kad socialinė pedagogė žino, kaip elgtis tokiais atvejais, bet tuo metu ji sirgo, todėl tinkama pirmoji pagalba nebuvo suteikta dėl nežinojimo ką daryti. Tik klausimas - kam mokytojai kas penkerius metus turi išklausyti pirmosios pagalbos kursus, kas juose pasakojama, jei net medicinos sesutė nemoka suteikti pirmosios pagalbos? Dėl to, kad sėdau prie vairo, aišku, kalta pati. Juk pati galėjau susiprotėti iškviesti greitąją. Tik įdomu, kiek tėvų tokiose situacijose išlieka blaivaus mąstymo? Man tuo metu norėjosi kuo greičiau pristatyti sūnų į ligoninę. Buvau tikra, kad tai padarysiu daug greičiau nei sulauksiu greitosios“, - svarstė Rita.
Pribloškė socialinės pedagogės skambutis
Šiaip ar taip, tąkart viskas baigėsi gerai. Berniukas išsikapstė. Dėl įvykio pradėtas tyrimas policijoje – mat tokiais smurto atvejais, esant nukentėjusiojo tėvų pareiškimui, mokykla privalo informuoti pareigūnus. Tai administracija ir padarė, praėjus 3 dienoms po įvyko.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Netrukus po to, kai informacija apie įvykį atsidūrė policijoje, rita sulaukė vienos iš mokyklos socialinių pedagogių skambučio. Pastaroji paklausė, kiek moteris dar baus tą vargšą septintoką.
„Esą ar ne per daug tėvams susimokėti už vaistus, kai vis tiek pranešta policijai. Ko dar aš iš jų pareikalausiu? Juk už vaiko traumą greičiausiai gausiu draudimą. Deja, vaiko nesu apdraudusi – vėl pati kalta. Iš tiesų aš nenorėjau jokios policijos – tik kad įvykis mokykloje būtų užregistruota, o po šio skambučio jaučiuosi kalta: tarsi už tuos 100 Lt, kurie buvo kište įkišti, turėjau parduoti savo vaiko sveikatą, tačiau to nepadariau, taigi nesilaikau susitarimo. Mušeikos mama, tiesą sakant, nuostabi moteris. Kas dieną skambina, klausia, kaip sekasi. Neturiu jokių priekaištų. Kita vertus, tiek socialinė darbuotoja, tiek ta mama dirba toje pačioje mokykloje. Gal jos ir pasikalbėjo, kokia aš negailestinga. Tačiau per šias 5 dienas nuo įvykio prisiklausiau tiek istorijų apie galimas smegenų sutrenkimo pasekmes, kad net baisu darosi“, - svarstė pašnekovė.
Mokyklos pozicija: esame sukrėsti, bet elgėmės pagal instrukcijas
Mokyklos direktoriaus pavaduotoja DELFI patvirtino žinanti šį įvykį, tačiau patikino, kad personalas elgėsi pagal reglamentą.
„Tokios yra instrukcijos ir mes jų laikėmės, viską vykdėme „pagal raidę“. Pats nuskriaustas vaikas yra šiek tiek lėtesnis, tad iš pradžių neatrodė, kad jam kažkas blogai. Skriaudėjas atėjo, atsiprašė ir mes manėme, kad tuo viskas baigsis. Kai mokytoja pamatė, kad vaikui negera, kreipėmės į specialistę. Pastaroji vaiką stebėjo ir paskambino mamai. Mama mums nesakė, kad vežtume vaiką jos nelaukdami. Pavėlavome pranešti gal keliomis minutėmis, nes ji atsiliepė tik trečią kartą. Tačiau tai tikrai neturi didelės reikšmės.
Vyresniojo vaiko problemos mums taip pat žinomos. Jam bus skiriama psichologė pagalba, nes vaikas yra hiperaktyvus, emociškai nestabilus. Seniai bendraujame ir su juo, ir su jo mama, kuri labai rūpinasi. Labai daug aiškinomės ir dėl šio įvykio, bendravome su abiejų pusių tėvais. Tikrai jo niekur neuždarysime, jis yra mūsų mokinys, kuris turi ir gerų savybių, bet atsitiko kaip atsitiko. Manau, sureagavome labai greitai, tik tiek, kad pats vaikas viską prisipažino ir papasakojo kitą dieną, nors jo tėvai jau tą pačią važiavo pas nukentėjusįjį į namus, kalbėjosi – ir prisipažino, ir apgailestavo, ir bandė stengėsi prisidėti, kad nekainuotų tėvų kelionė į ligoninę, tikrai neliko abejingi. Niekas neapdraustas nuo tokių nemalonumų. Prie vieno vaiko gali būti 10 auklių ir vis tiek nesužiūrėsi. Ačiū dievui, viskas gerai baigėsi, o mes nebežinome nė kaip atsiprašyti, nė kaip sureaguoti. Buvome tikrai labai sukrėsti ir išsigandę“, - svarstė pedagogė.
Pasak jos, apsistumdymų tarp vaikų būna dažnai, tačiau viskas tuo ir baigiasi, o šįkart atsitiko nelaimė. „Be abejonės, tai nelaimingas atsitikimas. Kaip priversti vaikus suprasti, kad ir stumdytis negalima? Mes nuolat kalbame apie tai, turime Olweus patyčių prevencijos programą, jau vaikams ir nusibodo klausytis. Tačiau galbūt ir mes kalti – kažko nepastebėjome, pražiūrėjome. Dabar informacija perduota policijai, ji vykdo tyrimą – mes nežinome, ką jie nutars“, - teigė mokyklos atstovė.