Įskaudintos kartos sindromas
„Prisiminkime, kas nutiko politiniam veikėjui Nicolae Ceauşescu Rumunijoje? Gal tai ir sutapimas, bet šį politinį veikėją nuo valdžios vairo nuvertė ir nužudė karta, kuri buvo užaugusi po labai žiauraus abortų draudimo. Praėjus dvidešimčiai metų, užaugo karta, kuri brendo pykčio kupinose, nelaimingose šeimose. Istorija byloja, kad niekas nepasimiršta“, – tikino vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.
Jo nuomone, įskaudinta karta gali nustebinti įvairiais reiškiniais.
„Nežinau, ar tikrai emigrantų vaikus galėčiau vadinti ta karta, kuri atneš šaliai nusikalstamumo bangą. Emigrantų vaikai gali būti sėkmingai išmokę taip pat emigruoti. Tačiau istorija pateikia faktus, jog įskaudintos kartos jausmai prasiveržia agresija, o tik vėliau paaiškėja, kad žiaurių poelgių priežastys slypi prieš dvidešimt metų įvykusiuose reiškiniuose“, – aiškino psichiatras.
L. Slušnys pripažino, kad niekas kol kas rimtai netyrė psichologinių emigracijos pasekmių paaugliams ir vaikams.
„Skyrybos jau yra blogai – vaikas jaučia išdavystę, kaltę, jaučiasi paliktas. O čia staiga ima ir abu tėvai išvažiuoja, palikdami atžalą pačiai susigaudyti gyvenime“, – kalbėjo L. Slušnys.
Prognozuoja nusikaltimų bangą
Troškimas greitai pasiekti visus rezultatus – reikalauja milžiniškos kainos.
„Taip, mes galime sulaukti žiaurių nusikaltimų protrūkio. Tik tuomet suvoksime, kad dėl to ne vaikai kalti. Nes dažniausiai publika nenori pripažinti, kad prisidėjo prie to, kas nutiko“, – teigė L. Slušnys.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Simonas Genys antrina žinomam psichologui ir pastebi pokyčius jaunimo gyvenime.
„Manyčiau, kad ateityje nusikalstamumas bus didesnis ir dar žiauresnis. Juk nusikalstamumo šiaip sau nebūna, įtaką daro tam tikri faktoriai“, – kalbėjo prokuroras.
S. Genys taip pat pastebi, kad be tėvų augantys vaikai slepia agresiją.
„Kaip ji prasiverš ir su kokia jėga? Jau dabar nusikaltimai tampa vis labiau šaltakraujiškesni ir nuožmesni. Specialistai turėtų gilintis, kaip prognozuoti tokius reiškinius“, – svarstė S. Genys.
Be tėvų – nuo 5 metų
Kokios mintys sukosi nuo penkerių metukų be tėvų vienos bute gyvenančios mergaitės galvoje, pasak Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės Jolantos Navickienės, sunku net nusakyti.
Pradėti dieną, susiruošti į mokyklą, prižiūrėti namus, o vakare vienumoje užmigti – suaugusiųjų gyvenimą gyvenantys be tėvų likę paaugliai išgyvena įvairiausių jausmų antplūdį.
„Mes biologijos nepakeisime. Žmogui yra užprogramuota turėti tėvus. Tokie tėvų palikti vaikai jaučia didžiulį nerimą ir įtampą, nes nėra žmonių, kurie juos palaikytų. Tėvai jiems yra ryšys su pasauliu“, – kalbėjo J. Navickienė.
Psichologė pabrėžė, kad tėvai vaikui yra kaip siena, kuri gina nuo pasaulio, pamoko, nubrėžia ribas.
„Likęs vienas vaikas lieka skersvėjyje. Aš konsultavau vieną klientę, kuri nuo penktos klasės gyveno viena, be tėvų. Ji atėjo su didelėmis problemomis – vienišumo jausmas, depresija, palikto žmogaus būsena“, – tikino J. Navickienė.
Artimųjų palikto jauno žmogaus būsena gali gimdyti agresiją, nerimastingumą, kaltės jausmą, vystosi ribinės asmenybės.
„Toks staiga vienas likęs vaikas gali susimokėti mokesčius, tačiau jam reikia, kad patikimas žmogus kasdien nubrėžtų ribas ir padrąsintų ten, kur reikia. To kompensuoti negalima", – aiškino psichologė.
Paliktų vaikų jausmai išsiveržia dviem keliais – agresija arba depresija.
„Nežinau, kuris kelias yra geresnis. Kai išsiveržia agresija, vaikas tarsi sako, kad jam blogai, o mes, suaugusieji, turime ką nors daryti. Tie, kurie nugrimzta į depresiją, pasyvumą, viduje užsisklendžia, juos prikelti gyvenimui būna labai sunku“, – tvirtino specialistė.
Psichologai pastebi, kad paauglystėje nesusiformavus prieraišumo jausmui yra tikimybė įklimpti į kitas priklausomybes – svaigalų ar lošimo.
„Žmogus vienas negali išstovėti, jam reikia į ką nors įsikibti. Klaidinga manyti, kad kuo mažesnis vaikas, tuo patogiau jį palikti su seneliais ar giminaičiais. Mažam vaikui labiau reikalingas ryšys su tėvais“, – aiškino J. Navickienė.
Sistema siunčia į kalėjimą
Neseniai vaiko gerovės komisijoje Klaipėdos savivaldybėje specialistai gūžčiojo pečiais svarstydami, ką daryti su dvylikamečiu berniuku, kuris visiškai nusispjovė į aplinkinius ir pasaulį.
„Vaikas niekuo netiki ir su niekuo nesišneka, o daro ką nori. Tokio vaiko likimą sistema sprendžia paprastai – išvežti į socializacijos centrą, kuris yra kaip kalėjimas. Tokiame centre vaikas pagalbos negaus ir nesocializuosis. Jei visame socializacijos centre yra įsteigta tik pusė psichologo etato, kokią pagalbą vaikas gali gauti?“ – baisėjosi specialistė.
Klaipėdoje yra keturi vaikams psichologinę terapiją galintys pasiūlyti psichiatrai.
„Tokie nevaldomi vaikai turi būti gydomi stacionariai. Tai yra juoda skylė mieste, mes negalime nieko padaryti. Vilniuje ir Kaune yra rimtų vaikų psichiatrų, o uostamiestyje jų labai trūksta“, – pastebėjo Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė.
Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Gražina Aurylienė patvirtino, kad emigracijos mastai iš tiesų katastrofiškai didėja.
„Prieš trejus metus laikinoji globa Klaipėdoje buvo nustatyta 170 vaikų, kurių tėvai išvyko gyventi į užsienį. Pernai klaipėdiečių šeimos globojo 200 vaikų, kurių tėvai išvyko į užsienį, o šiemet skaičiai vėl bus didesni“, – tikino G. Aurylienė.
Mokyklos prieš kelis metus mėgino suskaičiuoti, kiek vaikų auga be tėvų, kurie išvyko uždarbiauti.
„Tuomet suskaičiavome 290, bet aš manau, kad tai nėra tikri skaičiai. Tikrieji emigracijos mastai yra paslėpti“, – sakė G. Aurylienė.
Gintautas Sakalauskas, Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, kriminologas:
Žiūrėdami į skaičius, matome, kad nusikalstamumas mažėja. Tokio mažo nusikaltimų rodiklio dar nėra buvę. Nužudymų, kitų sunkių nusikaltimų tikrai užfiksuota mažiau. Tačiau aš manyčiau, kad šiuos skaičius reikia palyginti su nepilnamečių vaikų skaičiumi šalyje. Juk vaikų mažėja – mažėja gimstamumas, vaikai išvažiuoja gyventi į užsienį. Akivaizdu, kad tarp suaugusiųjų ir nepilnamečių yra daug smurto. Lietuvoje nužudymų, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, yra 6–8 kartus daugiau nei Vakarų Europoje. Kuo valstybė labiau išsivysčiusi, tuo smurto yra mažiau. Stebiu vis didėjančią socialinę atskirtį, tėvai neprižiūri savo vaikų. Iš dalies dėl emigracijos. Kas išaugs tokiose šeimose, galime tik spėlioti. Niūriomis prognozėmis netikėčiau, nes vaikai moka prisitaikyti. Sutinku su L.Slušniu, kad tėvų emigracija gali būti rizikos veiksnys, tačiau ne visada jis veda į smurtinį elgesį. Man teko atlikti tyrimą dėl smurto mokyklose. Tarp paauglių yra labai daug smurto, bet tai nesietina su tuo, kur yra vaikų tėvai. Pavyzdžiui, Vokietijoje smurto tarp paauglių atvejų smarkiai mažėja. Tai sietina su tuo, kad buvo uždrausta taikyti fizines bausmes vaikams. Jei žmogus yra mušamas, jo agresija didėja. Statistika byloja, kad per dvidešimtmetį didžiausias smurtinių nusikaltimų protrūkis buvo 1995–1996 metais. Tuomet buvo registruota 30 nepilnamečių įvykdytų nužudymų. 2008–2009 metais buvo užregistruojama po 17 nepilnamečių įvykdytų žmogžudysčių. Tačiau norint žinoti tokių reiškinių priežastis, reikia atlikti tyrimus. Aš labiau baiminčiausi ne emigrantų, o asocialių šeimų, kuriose vaikai paliekami visiškai savieigai. Dauguma emigrantų savo vaikais rūpinasi. Manau, kad ateityje turėsime problemų toje kartoje, kuri užaugo su dezintegruotais, viskam abejingais tėvais. Kas su tokiais vaikais bus, didelis klausimas.