Klaipėdoje veikiantis labdaros ir paramos fondas Dvasinės pagalbos jaunimui centras šiuo metu vykdo net kelias savanorystės veiklas.
Jaunimas gali prisijungti prie „Vaikų dienos centro“, „Sniego gniūžtės“, „Už vaikus atsakingi visi“, „Europos savanorių tarnybos“ bei „Big brothers big sisters“ („Vyresniojo draugo“) programų. Pasak pastarosios programos koordinatorės Lijanos Juodžbalytės-Stungervičienės, į jos vadovaujamą programą patenka tik labiausiai motyvuoti savanoriai.
„Vyresniojo draugo“ programa yra skirta padėti 7-14 metų vaikams. Joje savanoriauti gali jaunimas nuo šešiolikos metų, tačiau jie su mažaisiais draugais susitinka tik Dvasinės pagalbos jaunimui centro patalpose arba nuo aštuoniolikos metų, kuomet už vaiką atsakoma asmeniškai.
Savanoris kartą per savaitę ne mažiau nei dviems valandoms susitinka su mažuoju savo draugu. Kartu jie bendrauja ir sprendža kilusias vaikui problemas.
Programos šalininkų teigimu, asmeninė draugystė, kuomet vienas savanoris ilgą laiko tarpą bendrauja su vienu vaiku, padeda perprasti kasdienio gyvenimo smulkmenas, užmegzti tarpusavio ryšį, moko abipusio supratingumo, pasitikėjimo savimi ir žinojimo, kad net juodžiausiuose gyvenimo tarpsniuose, visada turėsi, į ką atsiremti.
Mergaitės draugauja tik su merginomis, o berniukai su vaikinais. Draugystės sutartis sudaroma metams laiko su sąlygomis ją nutraukti arba pratęsti.
Abipusė savanorystė
Anot „Big brothers big sisters“ programos koordinatorės Dvasinės pagalbos jaunimui centre Lijanos Juodžbalytės-Stungevičienės, vaikai nėra specialiai siunčiami ar verčiami ateiti pas juos, tad savanorystė yra abipusė.
Dažniausiai pabandyti susirasti vyresnįjį draugą jiems pataria Vaikų teisių apsaugos tarnyba, kuri dirba su sunkumų turinčiomis šeimomis, globotiniais, mokyklų socialiniai pedagogai ar psichologai, kurie pastebi, jog vaikas sunkiai pritampa prie klasės draugų, patiria patyčias ir tėvai, kurie nenori, kad jų vaikas jaustųsi vienišas.
Programoje taip pat dalyvauja vaikai iš nepilnų šeimų, stingantys suaugusiųjų dėmesio dėl tėvų emigracijos ar kitų asmenininių problemų.
„Prieš porą savaičių pas mus atėjo moteris su savo dukryte. Kai paklausiau, kodėl ji mano, kad mergaitei reikia vyresniosios draugės, išgirdau širdį paglosčiusią istoriją. Pasirodo, moters sesuo turėjo vyresniąją draugę, tad įdomi patirtis paskatino atvesti ir jos dukterėčią. Smagu, kad ir suaugę žmonės, prisimena mūsų indėlį. Taip pat pas mus sugrįžta ir buvę mažieji draugai, tik šį kartą jie jau suaugę ir patys pasiryžta rūpintis vaikais. Prieš savaitę prasidėjusiuose mokymuose yra net keli jaunuoliai, kurie nuo mažų dienų lankėsi mūsų centre“, – pasakojo L. Juodžbalytė-Stungevičienė.
Dažniausiai ten patenka labai užsispyrę ir norintys padėti kitiems jaunuoliai. Kadangi savanoriui bus patikėta rūpintis vaiku, svarbu, kad jis įgytų centro darbuotojų pasitikėjimą.
Norinčiojo motyvacija tikrinama ne tik individualių pokalbių metu, bet ir tris mėnesius trunkančiuose parengiamuosiuose kursuose, kurie vyksta dešimt kartų po dvi valandas.
Mokymų metu būsimas savanoris supažindinamas su savanorystės esme, aktyviu klausymu, galinčiomis iškilti bendravimo su vaiku situacijomis, problemomis, jų sprendimų būdais ir mokomas bendravimo įgūdžių. Daugiausiai dėmesio skiriama praktinėms užduotims. Paskaitas dėsto Dvasinės pagalbos jaunimui centro darbuotojai ir jau draugavę su vaikais savanoriai.
„Net ir po kursų vaiko ir savanorio taip paprastai nepaleidžiame ir nepaliekame. Savanoriai kartą per mėnesį lanko susirinkimus, porą kartų per mėnesį vyksta situacijų aptarimai ir jeigu tik kyla kažkokių problemų, jis visada gali konsultuotis“, – apie galinčias kilti bendravimo bėdas pasakojo programos koordinatorė.
Šiuo metu Klaipėdoje LPF Dvasinės pagalbos jaunimui centre laimingai tebesitęsia net penkiolikos porų draugystės. Dar dešimt vaikų laukia savo vyresniųjų draugų, kurie baigs kursus. Programos metu stengiamasi, kad vaikas būtų kuo labiau įtrauktas į kasdieninį gyvenimą, tad dirbtinai kuriamos veiklos patariama vengti.
Pasak savanorių, su mažaisiais draugais galima eiti visur: į biblioteką, parduotuvę ar net žaisti sniego karą. Taip pat nemažiau svarbu ir stengtis vaikui padėti su jo asmeninėmis problemomis ar namų darbais.
Išmoksta naujų dalykų
Pasak ekonomikos studijas baigusios, šiuo metu buhaltere dirbančios Justės Jančauskytės, dažnai tokie vaikai turi ir bendraamžių draugų, tačiau tvirto užnugario, patarimų iš vyresnio žmogaus jiems trūksta. Ketvirtus metus savanoriaujanti mergina jau turėjo dvi mažąsias drauges 11 ir 14 metų.
„Tai, kad ekonomistai besidomi tik matematika – stereotipas. Man patinka bendrauti su vaikais. Juos suprasti lengviau, nes pati esu patyrusi nemalonių išgyvenimų, patyčias. Noriu padėti tai įveikti kitiems. Noriu bent vienam vaikučiui sukurti kitokius vaikystės įspūdžius“, – kodėl pasirinko būtent tokią savanorystę pasakojo mergina.
Pirmoji jos draugystė baigėsi antraisiais gyvavimo metais, abipusiu sutarimu, nes merginai atsirado asmeninių problemų ir trūko laiko, prie to prisidėjo ir faktas, kad mergaitė persikėlė gyventi į užmiestį, tačiau J.Jančauskytė tikina, kad su mergaite netyčia vis susiduria mieste. Jos viena kitai nusišypso ir vis susitaria parašyti viena kitai.
„Vieniems trūksta šilumos, kitiems dėmesio. Sunku, kai mažas vaikas iš daugiavaikės šeimos turi prižiūrėti dar mažesnius broliukus ar sesutes. Vyresnis draugas jiems gali suteikti paramą, kurios jie negauna iš tėvų, –mintimis dalijosi mergina, – Man atmintyje išliko diena, kuomet su mažąja drauge nuvykome prie jūros. Pasirodo, ji niekuomet nebuvo rinkusi gintarų. Kai jai parodžiau, kaip tai smagu, buvo labai sunku vėliau ją įkalbėti išeiti iš paplūdimio“, – juokėsi J.Jančauskytė.
Neįkainojama patirtis
Savanorės Ievos Bakutytės teigimu, draugystė teikia naudos ne tik vaikams, bet ir padėti norinčiam jaunimui. Nors mergina tėra dešimtokė, savanoriauti pradėjo beveik prieš metus. Jos globojamai mergaitei 12 metų, tad dabar jai pati paauglystės pradžia.
Pasak I.Bakutytės, tai jaučiasi, nes mergaitė domisi tiek daug dalykų, kad būtų neįmanoma viską išbandyti, tad kartu joms telieka apie tai kalbėtis ir svajoti, begeriant arbatą ar bežiūrint įdomius filmus.
„Ketinu būti psichologe, man ši savanorystė nelengvas, tačiau labai naudingas išbandymas. Pastebiu, kad su manimi bendraudama mergaitė keičiasi, darosi atviresnė, labiau pasitiki mūsų draugyste. Įdomu stebėti, kaip per kursus gautos žinios pasitvirtina praktikoje“, – racionaliai į draugystę žvelgė mergina.
Taip pat dešimtoje klasėje esanti Urtė Didžmontaitė dar negali su savo mažąja drauge būti dviese, merginai nėra šešiolikos metų, tad joms bendraujant, patalpoje visada būna suaugęs asmuo.
„Bendrauju su mergaite, kuriai tėra devyneri. Ji labai aktyvi, sportiška, aišku, labiausiai ją traukia kompiuteris, – šypteli mergina, – Kadangi ji gyvena vaikų globos namuose, dažnai važiuoju pas ją. Kitą kartą susitikus, jau pradėsiu ją mokyti groti gitara. Pati tai moku, tad noriu ir jai parodyti. Esu vienturtė, gal todėl tokia patirtis man labai domi. Be to manau, kad įgytos žinios pravers ir būnant mama“.
Afriką iškeitė į Lietuvą
Kiek rimčiau buvo nusiteikęs statybos darbų vadovu dirbantis Rimvydas Pužas. Neseniai savanoriavimo metų sukaktį atšventęs vyras tikina savanoryste susidomėjęs dar prieš kelis metus ir mąstęs net apie kelionę į Afriką pagal specialias programas.
„Radau darbą Klaipėdoje, tad likau čia. Man savanoriauti gera iš altruistiškų paskatų, vien dėl paties proceso. Manau, kad jei visi žmonės padėtų vieni kitiems, pasaulyje būtų daug gražiau ir šviesiau“, – tikino R. Pužas.
„Mano mažasis draugas šiuo metu eina į šeštą klasę, mėgsta mašinas, kompiuterius, sportą, yra lankęs boksą. Vasaros metu mes dažnai važinėjome dviračiu, žiemos metu kartu žiūrime filmus, ruošiame namų darbus. Džiugu, kad mano žinių šeštos klasės namų darbams dar užtenka“, – šmaikštavo R. Pužas.