- Jūs buvote vienas Balio Dvariono konkurso pradininkų. Gal galite prisiminti pačią pradžią: kaip kilo mintis organizuoti šį konkursą?
- Pati pradžia buvo Balio Dvariono muzikos mokykloje, fortepijono skyriaus pedagogų posėdyje, kai svarstėme savo darbo planus. Tuo metu fortepijono skyriui vadovavo Aleksandras Jurgelionis ir aš. Buvo pasiūlyta surengti konkursą, kuris aprėptų visas Lietuvos muzikos mokyklas. Tai vyko prieš 1974-tus metus. Iš pradžių pedagogai sukluso, nes jie sunkiai įsivaizdavo, kaip tai būtų galima įgyvendinti, tačiau idėją palaikė. Taip ta nedidelė žmonių grupelė ėmėsi darbo. Visų pirma, viską reikėjo suderinti su tuometine Švietimo ministerija, kuriai priklausė mokykla – juk buvo dar sovietmetis. Ruošėme nuostatus: į ministeriją nešiau daugybę jų variantų, kad juos galop patvirtintų.
Pagrindinė konkurso schema buvo tokia: kiekviena mokykla įpareigojama surengti savo vidinį konkursą. Tuomet atrinktieji vaikai važiuoja į zoninius konkursus, kurie vyko didžiuosiuose miestuose – Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune ir t. t.. Ten jie kovoja dėl patekimo į respublikinį turą. Tuo metu kai kurių atkampių miestelių muzikos mokyklose nebuvo stiprių pedagogų. Fortepijoną kartais dėstydavo ne pianistai. Jei dėstydavo chorvedys – tai dar buvo visai neblogai. Tačiau mintis, kad rasime gabių vaikų, buvo nepaneigiama ir ji buvo mus užvaldžiusi, todėl planas buvo įgyvendinamas.
Nepamiršiu, kaip pirmojo konkurso išvakarėse Balio Dvariono muzikos mokyklos salėje jau viskas buvo paruošta ir tvyrojo ypatingas laukimo jausmas: kaip bus, kaip visa tai atrodys? Bet viskas pasiteisino: į galutinį turą suvažiavo virš 90 vaikų. Šiame konkurse, kaip ir vėliau surengtuose, mokyklų pedagogai dirbo iš entuziazmo, be atlygio. Budėdavo, vaikus prižiūrėdavo, repeticijas vesdavo. Šis entuziazmas iki šiol neišblėsęs. Pamatyti, kad vienoje ar kitoje nuošalioje mokyklėlėje yra tokių talentingų vaikų, kuriems reikia gero vedlio, geros rankos – tai pati didžiausia satisfakcija.
Vėliau konkursas išaugo, į jį ėmė važiuoti vaikai su savo pedagogais iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Susiformavo trys amžiaus grupės: iki 12 metų, iki 16 metų ir iki 20 metų. Galiausiai konkursas tapo tarptautinis. Tačiau prieš tarptautinį visuomet būna respublikinis, vykstantis kas dveji metai, o tarptautinis organizuojamas kas ketveri metai. Lietuvoje išryškėjusiems patiems gabiausiems vaikams rekomenduojama dalyvauti ir tarptautiniame. Taip peržengus dar vieną svarbią pakopą, daugelio laukia koncertinis gyvenimas. Kaip parodė ilgų dešimtmečių konkurso praktika, labai daug buvusių laureatų vėliau pašvenčia savo gyvenimą pianisto karjerai.
Ilgainiui prie pianistų prisijungė stygininkai. Be smuikininkų ėmė dalyvauti ir violončelininkai, altininkai, jau yra ir kontrabosininkų. Paskutiniai prisijungė kanklininkai. Įsitvirtinęs konkursas buvo priimtas į Tarptautinę jaunųjų atlikėjų konkursų asociaciją (European Union of Music Competition for Youth). Todėl tarptautiniame konkurse jau turime laikytis asociacijos normatyvų ir taisyklių dėl prizinio fondo, dėl žiuri sąstato (jame turi dalyvauti bent vienu vertintoju iš užsienio daugiau, negu vietinių). Viso to ir laikomės: dabar pianistų ir stygininkų konkursuose yra po 7 vertinimo komisijos narius, iš kurių lietuvių yra tik po tris. Geografija labai plati: yra vertintojai iš Japonijos, Pietų Korėjos, Italijos, Graikijos, Rusijos, Lenkijos. Patys konkurso dalyviai taip pat atvyksta iš įvairiausių šalių. Šiais metais atvažiuos atlikėjai iš 19 šalių: Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Gruzijos, Vokietijos, Ukrainos, Japonijos, Armėnijos, Rusijos, Baltarusijos, Danijos, Estijos, Švedijos, Graikijos, Pietų Korėjos, Austrijos, Uzbekijos, Ispanijos ir, aišku, Lietuvos. Mes džiaugiamės, kad konkurso dalyviai turi susipažinti su B. Dvariono kūryba – jo kūriniai privalomi. Iš konkurso jie išsiveš ir daugiau lietuviškos muzikos: įsteigtas specialus 1000 eurų prizas už geriausiai atliktą per pastaruosius 50 metų sukurto lietuviško kūrinio atlikimą.
- Lietuvoje organizuojami 4 muzikiniai atlikėjų konkursai (M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, J. Heifetzo, B. Dvariono). Kuo iš jų išsiskiria artėjantis?
Visų pirma B. Dvariono konkursas išsiskiria plačia dalyvių geografija. Be to, kadangi jis apima jauniausių muzikantų grupę, mes užčiuopiame dar tik pradedančius talentus. Dauguma ūgtelėję dalyvauja ir kitų amžiaus grupių konkursuose. Nemažai pianistų ir smuikininkų yra praėję visas tris amžiaus grupes ir daugelis jų tapo tiesiog koncertuojančiais atlikėjais.
Svarbu ir tai, kad konkurse skamba Balio Dvariono muzika, ji pradeda skambėti ir užsienyje, ja imama domėtis. Yra džiugi naujiena: Londone BBC orkestras drauge su amerikiečių smuikininku balandžio mėn. atliks Dvariono koncertą smuikui. Kaip pažymi tenykštė spauda, yra dar neatrastų vardų ir neatrastų talentingų kūrėjų, kurie buvo tarp mūsų, bet apie juos nieko nežinojome. Reikia džiaugtis, kad lietuviška muzika iškeliauja ir plinta po pasaulį.
Dar vienas aspektas: kai rengėme pirmąjį konkursą ir vėliau šventai laikėmės taisyklės neskatinti tarp vaikų nereikalingos konkurencijos „tu – pirmas“, „aš – antras“, „jis – trečias“. Išskirtiniams vaikams suteikiami laureatų vardai neskirstant į vietas. Aišku, skiriamas Grand Prix patiems ryškiausiems savo grupėje. Tačiau patys laureatai tarpusavyje yra lygūs.
- O ką, jūsų nuomone, konkursas reiškia atlikėjui – jis, matyt, yra labai svarbi mokymo sistemos dalis?
Manau, kad viena iš reikšmingiausių dalių. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas vaikas turi dalyvauti konkurse. Stebiu vaikus ir matau, kad jie nori eiti į sceną, jie nori pasirodyti, būti tarp kitų, kurie irgi gerai groja. Atsiranda ne konkurencija, bet įsiklausymas vienas į kitą. Kuriasi būsima bendruomenė. Dabar ypač džiugina tai, kad nuošaliuose miesteliuose, kurie niekad anksčiau niekuo nepasižymėjo, dirba puikūs pedagogai. Ir į tarptautinį konkursą šalia atstovų iš M. K. Čiurlionio ir B. Dvariono mokyklų atvažiuoja pakviesti vaikai iš Šilutės, Klaipėdos, Visagino, Kauno. Jie drąsiai stoja greta Čiurlionio ir Dvariono mokyklų moksleivių.
M. K. Čiurlionio konkurse paskutinis turas vyksta su orkestru. B. Dvariono konkurse – taip pat. Vaikams ir jų pedagogams siūloma pasirinkti vieno iš aštuonių autorių kūrinį solistui su orkestru. Labai gražu tai, kad mūsų filharmonija irgi prisideda prie konkurso: reprezentacinis orkestras repetuoja ir groja su vaikais. Pagrindinę konkurso bazė kaip buvo, taip ir liko Balio Dvariono muzikos mokykla, tačiau padeda ir Valstybinė konservatorija, Muzikos ir teatro akademija. Didelį dalyvių skaičių, kaip ir privalu, deleguoja M. K. Čiurlionio meno mokykla.
- Kuo bus išskirtinis šiemetinis Dvariono konkursas?
- Pirmiausiai – repertuaru, kuris šiemet liberalizuotas. Ankstesniais metais buvo šiek tiek prievartos atspalvio: būtinai turėjo būti grojama baroko polifonija, Vienos klasikų kūrinys. Apsigalvojome, kad taip apsiriboti visiškai nebūtina, nes mūsų tikslas – atskleisti vaikų gebėjimus. Jiems reikia leisti pasirinkti laisvesnį repertuarą, kad galėtų save parodyti, išreikšti. Reikia skatinti jų kūrybiškumą, atveriant stipriąsias puses.
Kita vertus, į konkurso dalyvių gretas įsijungia vis naujos šalys. Šalia prizo už B. Dvariono kūrinio atlikimą (toks prizas yra visose grupėse) įsteigėme atskirą prizą už lietuviško kūrinio atlikimą. Tai padarėme mūsų muzikos propagavimo dėlei. Atsirado ir kitų anksčiau nebuvusių prizų. Kiekvienas konkursas pažeria savo siurprizus.
Mes patys labai šio konkurso laukiame, nes pagrindinis dalykas – tai atradimo džiaugsmas, kai pasirodo neeilinis talentas. Visų pirma, aišku, džiaugiamės, kad turime jų Lietuvoje. Tokia nedidelė šalis, o tokia talentinga. Džiugu, kad Kultūros ministerija supranta šio konkurso reikšmę, mato jį kaip investiciją į ateitį. Kultūros ministerija svariai remia konkursą. Jį globoja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.Tarptautinių kultūros programų centras