„Man nė kiek nelengviau, žinoma, gal kitaip būtų, jeigu jis nevaikščiotų laisvai, kaip dabar išėjo (iš teismo salės – aut. past.), man labai sunku, kad jam antrankiai neuždėti, – ašaras liejo V. Vyšniauskienė. – Nežinau, ar man kada bus lengviau, jam turėtų būti skirta tokia pati bausmė, kaip ir mano dukrai – ji guli kape. Jį motina galės lankyti kalėjime, su juo kalbėtis, o aš jau nebepakalbėsiu niekada su ja, tik per sapnus.“
Taip V. Vyšniauskienė penktadienį reagavo į Vilniaus apygardos teismo paskelbtą nuosprendį, kuriuo jos 36 metų dukrą Ligitą Vyšniauskaitę užmušusį 38 metų M. Matačiūną teisėjai pripažino kaltu dėl tyčinio nužudymo.
Teismo nuosprendžio M. Matačiūnas laukė laisvėje – už grotų jis tėra praleidęs vos dvi paras, ir tas – iš karto po nusikaltimo. O laisvėje jis dar galės būti ilgai – teismas nutarė, kad bausmės vykdymas bus pradėtas tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisės – per 20 dienų jį dar galima skųsti apeliacine tvarka.
Ar M. Matačiūnas nuosprendį skųs, neaišku – dėl žmogžudystės kaltu pripažintas vyras po teismo posėdžio atsisakė atsakyti į klausimus. Tuo metu dukros netekusi V. Vyšniauskienė dar neapsisprendė – nori perskaityti teisėjų kolegijos motyvus.
„Jokia bausmė man neatlygins dukros praradimo, – sakė motina. – Kaip padarė, taip, o kiek gavo, tiek ir galėjo būti, per 20 dienų spręsime, ar skųsime, ar ne. Bet svarbiausia, kad man jos niekas neprikels, tie jo tūkstančiai ar milijonai. Aš kiekvieną dieną jos vis labiau ir labiau pasiilgstu.“
M. Matačiūnas buvo kaltinamas dėl itin žiauraus tyčinio nužudymo, tačiau teismas jam kaltinimus perkvalifikavo į nužudymą be kvalifikuojančių požymių. Kaip pabrėžė teisėjų kolegijos pirmininkas Algimantas Valantinas, byloje nėra pakankamai duomenų, kad visus sužalojimus (apie 60 smūgių) L. Vyšniauskaitei padarė būtent M. Matačiūnas. O esant abejonėms, visi neaiškumai taikomi kaltinamojo naudai.
Anglų kalbos mokytoja, o kartais ir papildomai vertėja dirbusi L. Vyšniauskaitė itin žiauriai buvo nužudyta dar praėjusių metų kovo 2-ąją Vilniuje, Perkūnkiemio g. esančiame daugiabutyje – paėmusi paskolą mergina čia buvo nusipirkusi butą.
Iš karto po nužudymo įtarimai dėl L. Vyšniauskaitės nužudymo krito ant M. Matačiūno – pareigūnai įtarė, kad būtent nuo jo suduotų daugybinių smūgių moteris mirė. Tiesa, galbūt jai dar buvo galima padėti, tačiau itin žiauriai sumušta mergina buvo palikta viena namuose. Numirti.
Bet M. Matačiūnas kaltinimų nepripažino ir aiškino, kad merginos nenužudė.
Kupiškyje gimusią, bet į Vilniuje laimės ieškoti atvykusią ir čia sėkmingai įsikūrusią L. Vyšniauskaitę savo namuose kraujo klane aptiko kaimynė ir jos draugai. Tie patys draugai, kurie išvakarėse pas dar netekėjusią merginą įsiprašė į svečius ir šventė bernvakario pratęsimą.
Po pirties nutarė pratęsti bernvakarį Vienas tragiškai pasibaigusio vakarėlio dalyvių Andrius Šilys teisme pasakojo, kad kovo 1-ąją su didele kompanija buvo pirtyje, kur šventė bernvakarį.
„Šventėme ilgai, ryte, maždaug apie 10-11 val. nusprendėme nuvažiuoti pratęsti „vakarėlio“ pas Ligitą – ji sutiko mus priimti, nes irgi kažką šventė“, – sakė jis, pabrėžęs, kad vienas vyrų – Mindaugas, vykęs pas L. Vyšniauskaitę, su mergina palaikė artimus ryšius.
Į Perkūnkiemį keturių vyrų kompanija atvyko labai greitai – prieš tai užsuko tik nusipirkti alkoholio.
„Išgėrėme, bet neatlaikiau ir užmigau, atsibudau apie 16 val., o Mindaugo ir dar vieno draugo jau nebuvo, kambaryje sėdėjo tik L. Vyšniauskaitė ir M. Matačiūnas“, – toliau kalbėjo liudytojas.
Išgertuvės tęsėsi toliau, kol M. Matačiūnui telefonu paskambino jo sūnus, negalėjęs patekti į namus.
„Jis pakvietė atvažiuoti, žadėjo perduoti raktus, o L. Vyšniauskaitė sutiko apmokėti už taksi, nes M. Matačiūnas neturėjo pinigų“, – pažymėjo A. Šilys.
Pasak jo, netrukus, kai atvyko M. Matačiūno sūnus, bet tarp šeimininkės ir M. Matačiūno kilo konfliktas, nes paaiškėjo, kad L. Vyšniauskaitė taip pat neturi pinigų – visi jie buvo banko kortelėje.
„Tada sūnus taksistui užstatė telefoną“, – prisiminė liudytojas, netrukus nusprendęs išvažiuoti į namus.
Pažadino rytinis skambutis
Ryte, apie 7 val., A. Šilį pažadino telefono skambutis: „Skambino M. Matačiūnas ir prašė sužinoti, ar L. Vyšniauskaitė policijai neparašė pareiškimo, nes jis jai lyg galvą praskėlė.“
Tačiau prisiskambinti A. Šiliui nepavyko – telefonas buvo išjungtas. Apie tai, kas nutiko, vyras nutarė papasakoti su L. Vyšniauskaite artimai bendravusiam Mindaugui.
„Jis iš karto nujautė, kad kažkas galėjo nutikti negero, nes Ligita visada jam paskambina arba parašo žinutę „Facebook“, o šįkart buvo visiška tyla, – sakė liudytojas. – Tada jis paskambino Ligitos kaimynei Marijai, su kuria jos palaikė labai gerus santykius, bet ši niekuo negalėjo padėti, sakė, kad apie 5-6 val. ryte Ligita jai „Facebook“ parašė žinutę ir paprašė užblokuoti telefoną. Bet paskui ji buvo nuėjusi iki Ligitos buto durų, skambino, bet niekas neįleido, nors viduje girdėjosi kažkoks brazdesys“.
Netikėtai pakrypę įvykiai vyrams nedavė ramybės – telefoną buvo išjungęs ir M. Matačiūnas.
Jis atsirado apie 16 val. – pas draugus atvažiavęs vyras prisipažino, kad su L. Vyšniauskaite susipyko, kartą jai trenkė bokalu per galvą, tada be perstojo ėmė bėgti kraujas, jis bandęs sustabdyti kraujavimą įvairiais skudurais, bet taip ir nepavyko.
„Paskui jis išėjo, nors esą Ligita prašė dar pasilikti, – su savimi pasiėmė jos buto raktus, mobilųjį telefoną, nes ši jam taip ir neužmokėjo už taksi – toks buvo jų keistas susitarimas“, – teisme kalbėjo A. Šilys.
Pakraupo patekę į vidų: net sienos buvo ištaškytos krauju
Liudytojas taip pat pažymėjo, kad telefoną M. Matačiūnas iš karto užstatė lombarde ir už jį gavo 30 eurų.
Toks M. Matačiūno pasakojimas vyrams sukėlė įtarimų, juoba kad jis išgėręs tampa agresyvus ir įsivelia į muštynes, todėl jie nutarė nuvažiuoti į L. Vyšniauskaitės namus. Bet buto durys buvo užrakintos iš vidaus, todėl jas teko išlaužti. Vaizdas, kurį jie pamatė, buvo kraupus.
„Aš nevažiavau, nes automobilyje neužteko vietos, tačiau vėliau mačiau nuotraukas policijoje – tai nebuvo panašu į tą butą, kuriame mes prieš tai buvome, – neslėpė A. Šilys. – Dar nebuvau matęs, kad taip atrodytų butas – tai buvo labiau panašu į lindynę: viskas išvartyta, daug kraujo, kažkas nerealaus.“
Buto šeimininkė jau buvo negyva – jai niekuo negalėjo padėti ir netrukus čia atvykę medikai. Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, kad jauna moteris buvo nužudyta itin žiauriai – anot L. Vyšniauskaitės artimųjų, jai į įvairias kūno vietas suduota apie 60 smūgių, sulaužyti keturi šonkauliai, praskelta galva.
„Visas butas buvo pilnas kraujo, pasižiūrėjus į sienas atrodė, kad į jas lyg švirkštu buvo purkštas kraujas“, – prisipažino nužudytosios sesuo.
Anot jos, o vonioje buvo pakabintas kruvinas rankšluostis – jis nužudytosios seseriai labai įstrigo, nes jame matėsi ryškios kraujo dėmės.
„ Į jį nusišluostė rankas ir pakabino, o jeigu būtų šluosčiusi mano sesuo, tai ji viską būtų bandžius apsivalyti – ir veidą, ir rankas“, – neabejoja ji.
Net nepareiškė užuojautos: jis gi nekaltas!
Tuo metu L. Vyšniauskaitės motina net neabejojo, kad būtent M. Matačiūnas yra jos dukros žudikas.
„Manau, kad padarė nusikaltimą, įsiprašė į svečius, sumušė ir paliko, o dabar visi suka uodegą kaip gyvatės, – anksčiau sakė nužudytosios motina V. Vyšniauskienė. – Dukra buvo labai tvarkinga, o ką rado jos namuose – telefono nėra, nė vieno cento, viskas išversta, visi namai skendėjo kraujyje, ją paliko bejėgėje būklėje – galvą praskėlė, o juk reikėjo iš karto greitąją kviesti.“
L. Vyšniauskaitės artimieji netiki, kad ji prieš mirtį užsirakino buto duris – esą gal liudytojai meluoja, o gal kažko nepasako iki galo.
„Šiandien visą laiką žiūrėjau liudytojui (A. Šiliui – aut. past.) į akis, norėjau, kad jis viską papasakotų, o dabar ėmė kalbėti, jog dukra sirgo epilepsija ir esą pati galėjo susižaloti“, – sakė V. Vyšniauskienė.
„Prie ko čia epilepsija, juk ja sirgdamas žmogus vieną kartą krenta, o čia Ligitai buvo suduota apie šešiasdešimt smūgių, keturi šonkauliai sulaužyti, ji juk taip pati susižaloti negalėjo“, – liudytojo iškelta versija piktinosi nužudytosios sesuo.
Artimiesiems daug abejonių sukėlė ir tai, kad išverstame bute buvo rastos L. Vyšniauskaitės vaikystės nuotraukos. Jos buvo padegtos.
„Gal norėjo padegti butą, galvojo, kad nuo nuotraukų užsidegs ir nieko nepavyks išaiškinti, bet jos iki galo taip ir neužsidegė“, – kalbėjo jie.
„Ligitą užmušė, nes matyt ji dar priešinosi – ji visada mokėjo už save pastovėti, – DELFI kalbėjo jos motina. – O jai sekėsi – dirbo anglų kalbos mokytoja, vesdavo kursus suaugusiems, turėjo daug mokinių, buvo užsitikrinusi gyvenimą, dėl piniginių dalykų neturėjo jokio problemų. Žinote, mes niekaip nesuprantame, kodėl Ligita turėjo mokėti už jo (M. Matačiūno – aut. past.) sūnaus taksi?“
Paklausta, ar iš kaltinamojo sulaukė užuojautos žodžių ar atsiprašymo, V. Vyšniauskienė vos neapsiverkė: „Mantas nepripažįsta kaltės, kaip jis atsiprašys, jis elgiasi labai šaltai, abejingai, net užuojautos nepareiškė, jis gi nekaltas. O jeigu jie būtų neatvažiavę, nieko nebūtų nutikę.“