Netrumpą kalbą perskaitęs H.Daktaras tvirtino esąs nekaltas ir prašė jį išteisinti.
„Jeigu aš reikalingas Lietuvai, tai noriu už Lietuvą mirti. Sėdėti kalėjime nebenoriu. Sušaudykite mane arba išteisinkite!“ – rėžė H.Daktaras baigdamas savo ne trumpiau pusvalandžio trukusią kalbą.
Garsiausiu šalies nusikaltėliu vadinamas kaunietis teigė pavargęs nuo audringų įvykių, norėtų gyvenimo saulėlydį praleisti su žmona, džiaugdamasis bendravimu su keturiais vaikais ir trimis vaikaičiais.
Naudodamasis paskutiniojo žodžio laisve H.Daktaras dar kartą įrodinėjo gaujos nebūręs, vykdyti nusikaltimus neliepęs, egzekucijų nepaklusniesiems neorganizavęs, žmogžudysčių nerengęs.
Netrumpą jo kalbos dalį sudarė bandymas įtikinti, kad 1996 metais kalėdamas Lukiškėse jis neturėjo nė menkiausios galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu, o tuo pačiu ir negalėjęs duoti nurodymo susidoroti su verslininku Sigitu Čiapu.
„Jis buvo mano draugas padėjo man, neturėjau tikslo jo žudyti“, – tikino H. Daktaras.
Jo kalba buvo persunkta palyginimais su politikų prieš Lietuvą įvykdytomis piktadarybėmis, ne kartą paminėjo ir pedofilijos skandalo herojus. Pagrindinė gaujos vadeiva vadinamo H. Daktaro kalbos mintis buvo įrodyti, kad buvę bendražygiai jį apkalbėjo už pareigūnų pažadą atleisti nuo bausmės už žmogžudystes bei kitus nusikaltimus.
Vardindamas prokurorus, kurie yra tyrę įvairius su jo vardu siejamus nusikaltimus, H.Daktaras vedė paralelę tarp Artūro Paulausko, kuris trumpam net buvo tapęs valstybės galva. Kritikuodamas bylos kaltinimą palaikiusį prokurorą Zdislavą Tuliševskį, kaltinamasis klausė, ar šis neketinąs tapti Prezidentu.
„O jeigu mane išteisintų, ar Z.Tuliševskiui kitą kartą neteks manęs ginti“, – apie teisininkų karjeros svyravimus užsiminė H.Daktaras.
E.Abarius kalbėjo be raštų. Kaip visada, logiškai dėstantis mintis vyras taip pat aiškino, kad jokio nusikalstamo Daktarų susivienijimo nebuvo, o jei ir buvo, jis tokiame nedalyvavo.
Kaltinamąją prokuroro kalbą pavadinęs keista E.Abarius teigė, kad vadovautasi laikraščių straipsniais bei knygomis. Pasak jo, iš 120 liudininkų didesnioji pusė nekalbėjo nieko, kas susiję su byla.
„Prokuroras teigė, kad ši byla yra dalis Lietuvos istorijos. Nieko panašaus, tai Vilijampolės ar geriausiu atveju Kauno istorijos dalis“, – kalbėjo E.Abarius.
„Mūsų tikslas buvo verslas. Galbūt jis buvo ne visai legalus, bet tada daug kas buvo nelegalu“, – dėstė kaltinamasis.
Jis prašė nepriteisti ekstradicijos išlaidų, nes pareigūnams buvo žinoma apie jo ketinimą keliauti į Suomiją, tad buvę galima sulaikyti Lietuvoje. Be to, E.Abarius stebėjosi 110 tūkst. Litų įkainuotu jo ir H.Daktaro turto vertinimo kaina.