Tyrimo metu Anglijoje ir Škotijoje buvo apklausta daugiau nei 80 tūkst. suaugusių žmonių nuo 30 metų amžiaus. Jie turėjo atsakyti į klausimus, kokia fizinio aktyvumo veikla užsiėmė per pastarąsias keturias savaites. Be namų ruošos darbų ir vaikščiojimo, jų taip pat buvo klausiama apie sportinius žaidimus su raketėmis (pavyzdžiui, badmintoną, tenisą ir skvošą), plaukimą, aerobiką (įskaitant šokius bei gimnastiką), važinėjimą dviračiu, bėgiojimą, futbolą ir regbį.
Vėliau visi dalyviai buvo stebimi maždaug devynerius metus. Per šį laikotarpį mirė 8790 žmonių, iš jų 1909 nuo širdies ligų ar insulto. Kai tyrėjai palygino skirtingas sporto šakas praktikavusių žmonių mirtingumo rodiklius, jie pastebėjo keletą įdomių tendencijų.
Rakečių sporto kategorijoje tiems žmonėms, kurie tvirtino žaidžiantys šiuos sportinius žaidimus, buvo nustatyta 47 proc. mažesnė rizika mirti dėl bet kokios priežasties, palyginus su tais, kurie šių žaidimų nežaidė, taip pat 56 proc. mažesnė tikimybė mirti nuo širdies ligų ar insulto.
Žmonių, kurie plaukiojo ir užsiiminėjo aerobika, rodikliai taip pat buvo geresni negu tų, kurie to nedarė: jų tikimybė mirti dėl bet kokios priežasties atitinkamai buvo mažesnė 28 ir 27 proc., o rizika mirti nuo širdies ligų ar insulto – mažesnė 41 ir 36 proc.
Važiavimas dviračiu užtikrino 15 proc. mažesnę tikimybę mirti dėl bet kokios priežasties, bet nesaugojo nuo mirties dėl širdies ligų ir insulto.
Kitos sporto šakos pačios savaime nesaugojo nuo mirties dėl bet kokių priežasčių ar dėl širdies ligų – tai reiškia, kad jas praktikavusių žmonių mirtingumas statistiškai nesiskyrė nuo tų, kurie jų nepraktikavo.
Tačiau yra keletas įspėjimų. Mėgstantiems bėgioti ir bėgikams mokslininkai nustatė 43 proc. mažesnę mirties dėl bet kokių priežasčių riziką (ir 45 proc. mažesnę tikimybę mirti nuo širdies ligų), tačiau šis ryšys išnyko, kai rezultatai buvo pakoreguoti pagal kitus veiksnius.
Palyginus mažas mirčių skaičius bėgikų grupėje ir tai, kad dalyvių buvo klausiama apie fizinę veiklą, kuria jie užsiėmė tik pastarąsias keturias savaites, galėjo iškreipti rezultatus, pažymi mokslininkai. „Tačiau mūsų rezultatai, nors ir nėra reikšmingi, papildo įrodymus, kad bėgioti yra naudinga, o ne jiems prieštarauja“, – rašė jie.
Kalbant apie futbolą ir regbį, šiuos sportinius žaidimus žaidė labai mažai tiriamųjų – tik 6,4 proc. vyrų ir 0,3 proc. moterų. Toks mažas imties dydis galėtų paaiškinti, kodėl tyrimo metu nebuvo pastebėta jokios šių sporto šakų naudos, teigia mokslininkai.
Tačiau tą faktą, kad tik tam tikros sporto šakos parodė statistiškai reikšmingą naudą, vertėtų patyrinėti išsamiau. Nepaisant to, užsiimti bet kokia sportine veikla yra geriau negu nieko nedaryti. Tai ypač svarbu, turint galvoje, kad tik apie 44 proc. tyrimo dalyvių atitiko nacionalines fizinio aktyvumo rekomendacijas.
Dalyviai taip pat buvo klausinėjami apie sportinio krūvio dažnį ir trukmę. Jų taip pat buvo teiraujamasi, ar jų sportinės veiklos pakanka, kad jie suprakaituotų ir pradėtų gaudyti orą. Paaiškėjo, kad kai kurio sporto šakų atveju kuo ilgesnės ir intensyvesnės treniruotės būdavo, tuo geriau jos saugodavo nuo mirties. Tačiau kitų sporto šakų atveju žemas intensyvumas, regis, buvo geresnis variantas.
