Šaunūs, jauni, kūrybingi žmonės nori man atsiųsti dar vieną daikčiuką-šūduką, kuris yra jų idėjos atributika. Dar šiek tiek plastiko, dar šiek tiek popieriaus – lyg būtų maža šiukšlių.
Juk anądien nusipirkau ledą – tą, vienos porcijos. Paėmiau nematytą. O jis – popierinėje dėžutėje. Atidarau, joje – celofaninė pakuotė. Jopštararai, kaip kokia rusiška matrioška. Šiukšlių nuo 3 kąsnių skanuko – lyg po šiokios tokios puotos.
Pasakiau aš jiems, kad mielai pasidalinsiu jų idėja su savo skaitytojais visiškai neatlygintinai, nes mintis gera, tik šiukštu tegu nieko nesiunčia. Paaiškinau jiems: absoliučiai atsisakau priimti daiktus, kurių man nereikia. Tai reiškia, kad arba aš to daikto jau kuris laikas noriu ir būčiau anksčiau ar vėliau pati pirkusi, jei nebūtų atsiuntę, arba aš iki tol nežinojau apie to daikto egzistavimą, o sužinojusi – supratau, kad gyventi be jo negaliu.
Gal prieš gerą dešimtmetį ir atrodė kieta kažką gauti. Ko gero – daugeliui, nes reklamos agentūros buvo įsigudrinusios dovanų siuntinėti niekučius ir mainais gauti reklamą. Tai buvo naujovė – tas dėmesys, viso ko gausa.
Dabar – mes, visa šalis, tokie pasisotinę. Mums nieko netrūksta. Po atkovotos nepriklausomybės nužygiavom solidų atstumą žingsnių, tą, atrodė, neįveikiamą alkį jau tikrai užkišome visokiausiu gėriu. Kam tie daiktai, daikteliai, daikčiukai, šmutkytės ir šūdeliukai?
Kita vertus, trūksta autoritetingų balsų, kurie pasakytų: gana! Mano rašiniuose labai retai terasite šauktukų. O šįkart tikrai rikteliu: gana!
Gana tų niekam nereikalingų prekės ženklais apklijuotų puodelių, rankšluosčių ir kalendorių iš darbo vietų. Kam reikalinga dar viena gertuvė, su „Vytmantos“ logotipu? O tada ir kiša visiems: ne tik darbuotojams, bet ir klientams, verslo partneriams.
Bet čia dar ne viskas. Tos dovanos nuteka kur kas toliau. Juk paskui ateina Kalėdų metas, o tada tetutė, dirbanti gydytoja ar kažkur farmacijoje, visiems dovanų pritempia vaistų nuo pilvo pūtimo vardu pažymėtų pledų, tušinukų ir lipnių lapelių. Jų tiek be saiko prigamina, kad net ir kaimynams užtenka.
Suprantu, kad yra žmonių, kurie nemokamai paimtų net spyrį į uodegą. Tai – liguista. Bet šiaip – naudos iš to viso chlamo – jokios. Visų pirma, tai kainuoja – ir netgi nemažai. Visų antra, tai teršia planetą. Esame užsivertę daiktais taip, kad mūsų kaupikės močiutės, po kriaukle saugojusios plastikinius maišelius ir kiekvieną atlikusį slovikėlį, dabar šaiposi, iš dangaus žiūrėdamos į mus. O svarbiausia – to niekam nereikia.
Darbdaviai visada gali tiesiog pridėti penkiasdešimt eurų prie algos. Net ir dvidešimt – ir tai geriau už tą absoliučiai nepersonalizuotą, netvarų ir bergždžią pasišvaistymą.
Arba dar kita – „tvarumo“ mada. „Pirkite šią labai tvarią, rankų darbo, iš perdirbtų medžiagų pagamintą dėžutę savo prieskoniams sudėti“, – reklamuoja parduotuvė. Ne, jie nesako, kad prieskonius gali sudėti į bet kurią turimą dėžę, o namie jų – dieve padėk, pilnos spintos. Jie nesako, kad prieskoniams apskritai nereikia jokios dėžės. Jie sako „pirkite naują“, kas apskritai prieštarauja tvarumo idėjai.
Juk tvarumo idėja sako nepirkti naujo taip ilgai, kaip gali. Naudoti sena tiek, kiek tik išeina. Nesigaudyti vienspalvių, ypač suderintų, „tvariai“ atrodančių namų idėjos – ne, jau geriau namie pilna netvaraus plastiko, jei jis nuo seno, bet tegu jis – naudojamas. Net ir pats plastikas – nėra netvarus, jei tu kartą nusipirksi ir naudosi iki sudilimo. Gal net visą gyvenimą.
Dabar daug kas šaiposi iš močiučių, viską vyniojusių į plastikinius maišelius. Gal ir man jas kartais perauklėti norisi, ypač, kai perku turguje. Tada šaukiu: „Tik nedėkit į maišelį“. Tačiau ar mums, kasmet keičiantiems telefonus, bent keliskart metuose atnaujinantiems garderobą, iškart nusiperkantiems, ko įsigeidę, pamiršusiems, kaip siūti kojines, jas auklėti?
Močiutės gal ir per daug maišelių naudoja, bet ta karta mokėjo maišelius plauti. O mes kasdien geriame kavą iš vis naujų vienkartinių puodelių. Perkame begales ir begales įpakuoto maisto – išpakuojame ir metame tas pakuotes lauk. Mažai ką betaisome, nebelopome, nebeklijuojame. Jūs – klijuojate? Taip, kai kas klijuoja. Išimtys.
Mes labai gerai mokame komunikuoti ir paveikslėliais išreikšti tvarumą, bet tuojau pat apsisukę apsikrauname bereikalingu šlamštu. Tie patys žmonės, kurie kalba apie įmonių tvarumą, po penketo minučių siuntinėja niekam nereikalingas dovanėles.
Mes, kelios kartos, ant kurių šiuo metu stovi pasaulis, iš tiesų nė velnio nemokame tvariai elgtis. Mokame tik daug žodžių: perdirbtas, rūšiuoti, elektrinis automobilis. Bet gyvenimo būdas – jis iškalbingai pareiškia, kad meluojame.
