– Jūsų pirmoji profesija buvo architektė, kodėl pasirinkote šią sritį?
– Dar būdama mokykloje, supratau, kad man tai patinka. Per braižybos pamokas netgi darydavau už klasiokus namų darbus. 11-12 klasėje jau tikrai žinojau, kad stosiu į architektūrą, lankiau kursus, labai mėgau piešti, bet piešdavau pastatus, nemokėjau piešti gyvūnų ar žmonių. Žinojau, ko noriu. Stojau į architektūrą į VGTU, bet neįstojau. Silpnai išlaikiau egzaminus. Metus laiko mokiausi kitos specialybės. Bet apie architektūrą ir toliau svajojau. Po metų ryžausi sustabdyti studijas, nemačiau prasmės švaistyti laiko, studijuojant dalyką, su kuriuo nesiejau savo ateities. Išdrįsau viską palikti ir išvažiuoti pas mamą į Londoną. Ten gyvendama ir dirbdama, išlaikiau anglų kabos egzaminą ir pabandžiau stoti į architektūrą. Įstojau. Mečiau studijas Lietuvoje ir pradėjau mokslus Londone.
– Kaip viskas klostėsi toliau?
– Man labai patiko ten mokytis. Puikiai sekėsi, keli mano projektai sulaukė išskirtinio dėmesio ir buvo apdovanoti. Labai džiaugiausi, kad galiu studijuoti architektūrą Londone. Sukūriau šeimą. Tačiau po studijų su vyru ir vaiku grįžome gyventi į Lietuvą, į Klaipėdą, susiradau darbą ir kelis metus dirbau architekto padėjėja.
– Kada įvyko tas lūžis, kai supratote, kad norite išbandyti kažką naujo?
– Aš niekada visiškai neišsižadėju architektūros, tiesiog atėjo gyvenime etapas, kai panorau išbandyti kažką naujo. Tai taip greitai neįvyko. Po kelių metų man gimė dukra Turėjau dvejų metų pertrauką. Tada su šeima nutarėme grįžti gyventi į Vilnių, iš kur ir esame kilę. Kai dukrytė paaugo, pradėjau ieškoti darbo. Bet netenkino siūlomos sąlygos. Šioje srityje yra labai svarbi patirtis, todėl paieškos buvo nesėkmingos. Be to, darbinausi vienoje įmonėje ir manęs paklausė, ar galėčiau perimti projektų vadovės pareigas. Išsiaiškinau, kad britiško diplomo nepakanka, kad galėčiau atestuotis. Man reikėjo metų išlyginamųjų studijų. Pagalvojau, gal visai puiki proga atnaujinti savo žinias. Įstojau į VGTU ketvirtą kursą. Aplinkybės leido tuos metus skirti tik mokslams. Pasirinkau urbanistiką baigiamąjam darbui, tai reiškia, kad projektuoji ne pastatus, o miesto dalis. Apsigyniau bakalaurą, viskas buvo labai gerai. Man labai patinka, kai niekas nevaržo ir yra visiška laisvė kūrybiniame procese.
Tiesa, po tokių intensyvių metų buvau labai pavargusi, nusprendžiau vasarą nepulti dirbti, norėjosi su vaikais pabūti, pailsėti. Kai reikėjo darbintis, nė vieno CV neišsiunčiau. Net rankos nekilo. Studijos labai skiriasi nuo realaus darbo. Supratau, kad visai nenoriu grįžti prie darbų, kuriuos buvau įpratusi daryti. Jaučiau, kad atėjo laikas esminiams pokyčiams. Tada skyriau laiko savęs paieškoms. Netikėtai apsilankiau programos „Renkuosi mokyti“ organizuojamame renginyje. Tai 2 metų programa, kai kitų profesijų žmonės eina dirbti į mokyklas ir moko vaikus. Tik po kurio laiko supratau, kad tai renginys skirtas mokytojams. Pati ten buvau, nes norėjau paklausyti psichologės pranešimo. Dėl įdomumo pakalbinau vieną iš programos dalyvių. Man buvo įdomu, ar turintis architektūros išsilavinimą žmogus gali mokyti vaikus. Sužinojau, kad su šia profesija galėčiau mokyti vaikus dailės arba technologijų. Tada man dar net minties nebuvo, kad galėčiau tapti mokytoja, niekada su tuo savo gyvenimo nesiejau. Pamenu, važiavau namo ir svarsčiau, ar man derėtų pabandyti sudalyvauti atrankoje. Vidumi jaučiau, kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų, tai puiki galimybė išbandyti kažką naujo. Nutariau sudalyvauti atrankoje. Man tai atrodė labai prasmingas darbas, juk dirbi su vaikais – su mūsų visų ateitimi. Man mama visada sakydavo, kad atidaryčiau kokį nors architektūros būrelį vaikams, bet niekada nepriėmiau šios minties rimtai. Tik po kurio laiko supratau, kad būtent šiuo, mamos padiktuotu keliu, ir nuėjau. Dabar dirbu su vaikais, turiu laisvę kurti. Man labai patinka ieškoti idėjų pamokoms, juk tai gali būti ne tik piešiniai, mokiniai gali kurti skulptūras, miestų maketus, susipažinti artimiau su architektūra, o rezultatai visada džiugina ir stebina. Tiesa, daug kas dar tik idėjų lygmenyje, tačiau žinau, kad su laiku šias idėjas tikrai pabandysiu įgyvendinti su vaikais.
– Kada buvo pats pirmas susitikimas su vaikais?
– „Renkuosi mokyti“ programa turi kelių etapų atranką. Tik praėję visus etapus žmonės yra pakviečiami dirbti mokytoju. Man pasisekė, buvau viena iš išrinktųjų. Vasarą turėjome intensyvius mokymus ir pasiruošimą mokyklai. O prieš metus pradėjau dirbti. Dabar yra antrieji mano metai mokykloje.
– Kas nustebino labiausiai?
– Labiausiai mane stebina tai, kad man patinka šitas darbas. Man nebuvo sunki pradžia, nes pati turiu du vaikus. Dirbu su panašaus amžiaus vaikais. Patirtis jau yra, galiu nuspėti, ko iš jų tikėtis, kaip bendrauti. Aišku, metai nebuvo lengvi. Mokykloje viskas labai intensyvu, vienu metu vyksta labai daug skirtingų dalykų ir visur turi spėti pabūti. Pasiruošimas pamokoms atima daug laiko, mokau dailės 5,6,7,8 klasių mokinius. Turiu auklėjamąją klasę, vedžiau projektinę veiklą, dalyvauju FabLab mokymuose, norėčiau turėti ir neformalaus ugdymo būrelį. Su kolegomis stebime vieni kitų pamokas, vyksta susirinkimai, posėdžiai, sprendžiame įvairius klausimus. Be to reguliariai mums vyksta mokymai „Renkuosi mokyti“ programoje, o šiemet įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, nusprendžiau likti mokykloje ilgiau nei 2 metus ir įgyti pedagogo kvalifikaciją.
– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinius vaikus?
– Sunkiai galėčiau identifikuoti kas yra šiuolaikinis vaikas. Dabar jie visi puikiai žino, kas yra technologijos, tačiau nedrįsčiau teigti, kad jie visi domisi tik tuo. Daugybė vaikų net neturi tam laiko. Be pamokų, jie lanko įvairius būrelius, turi ir kitų pomėgių. Aš stebiuosi, kiek daug jie visko spėja nuveikti per dieną. Jie tikrai žino daugiau, nei mes žinojome būdami jų amžiaus. Ir jiems tikrai neužtenka atsakymo į klausimą „kodėl taip reikia?“, „nes aš taip pasakiau“. Jie nori matyti ir žinoti mokymosi prasmę. Su jais turi būti atviras ir nebijoti pripažinti, kad ir tu ne viską žinai, nes kitą kartą jie tiesiog tai žino geriau nei tu. Man atrodo, kad šiais laikais vaikai labiau bijo klysti. Visada per dailę juos skatinu nebijoti, pabandyti, juk tam yra trintukas, tačiau yra vaikų kuriems atrodo, kad gyvenime viskas turi būti nepriekaištingai tobula, o tai ateina iš mūsų pačių, suaugusių požiūrio ir reikalavimų. Man patinka, kad vaikai dar nėra suvaržyti išankstinių nuostatų. Aišku, pasitaiko įvairių situacijų, tada kalbamės, diskutuojame. Išgirstu ir labai įdomių pamąstymų. Vaikai yra daug atviresni ir geriau parodo savo emocijas ir jausmus nei suaugę.
– Kokius įvardytumėte dažniausius konfliktus, kurie kyla tarp mokytojų ir mokinių?
– Turbūt tai labai individualu. Jei galvočiau būtent apie savo patirtį, man sunkiausiai sekasi su mokiniais sutari laikytis susitarimų. Atrodo, daug kalbamės apie tai kam jų reikia, bet panašu, kad kalbų neužtenka. Vaikams, manau, labai svarbu nubrėžti aiškias ribas, įvardinti, kokios bus pasekmės ir būtinai jas taikyti. Kai tik pasakai, bet nieko nepadarai, dažniausiai ir kyla nesusipratimai, kurie veda į konfliktus. Mokiniai labai greitai tą pastebi. Kas įdomiausia, kad šiame darbe negali nuspėti, kokia bus diena. Gali ateiti labai gerai pasiruošęs pamokai ir nusiteikęs labai daug su jais nuveikti, bet jeigu nekreipsi dėmesio į tai, koks mokinių poreikis yra tuo metu klasėje, gali labai stipriai nusivilti ne tik savimi, bet ir jais, todėl labai svarbu išmokti pasitikėti vieni kitais, kartais leisti vykti dalykams, kurių neplanavai, ir tai atneša daug geresnių rezultatų. Mokinių pagalba išmokau mažiau kelti sau reikalavimų, tuo pačiu ir jiems, nes tai kelią nereikalingą įtampą. Išmokau perduoti atsakomybę jiems, improvizuoti, labiau pajausti, suprasti. Kiekvieną dieną mokausi kurti santykį, ryši su žmonėmis, su savimi, tuo šis darbas ir yra ypatingas.
– Nebuvo minčių mesti visko?
– Ne. Man patinka šis darbas. Per šiuos metus tiek daug visko įvyko ir viskas dar procese, tikrai turiu, kur save realizuoti. Labai džiaugiuosi atradusi „Renkuosi mokyti“ programą. Susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, kurių pagalba jaučiuosi gerokai paūgėjusi kaip asmenybė. Turiu didžiuli palaikymą iš bendruomenės. Taip pat turiu planų, kuriuos norėčiau įgyvendinti, tad tikrai dar nesiruošiu palikti mokyklos.
