Dabar nauja NASA zondo Juno duomenų analizė atskleidė, kad juostos gilyn eina ne link planetos centro, o tarsi koncentriniai cilindrai. Juno Jupiterį tyrinėja nuo 2016 metų, skriedamas elipsine orbita. Vienas iš tyrimo būdų yra radijo bangos – bet jomis stebimas ne Jupiteris, o pats zondas.
Radijo imtuvai iš Žemės labai tiksliai matuoja zondo padėties pokyčius ir gali išmatuoti greičio variacijas, siekiančias vos 0,01 milimetro per sekundę. Šie pokyčiai vyksta daugiausiai dėl Jupiterio gravitacinio lauko netolygumų, kuriuos, tarp kitų reiškinių, sukelia ir atmosferos judėjimas.
Ankstesnė gravitacinio lauko analizė parodė atmosferos srautų gylį, tačiau nebuvo pakankamai detali, kad atskleistų jų kryptį. Naujojo tyrimo autoriai tą padarė, pasitelkę harmoninę analizę.
Nagrinėjant, pavyzdžiui, Žemės gravitacinį lauką, aukštos eilės harmonikos atskleidžia vis smulkesnių paviršiaus ir popaviršinių struktūrų įtaką. Stabilių struktūrų Jupiteryje nėra, bet ilgalaikiai atmosferos srautai irgi pasimato vis ryškiau.
Naujoje analizėje pasiekta keturis kartus geresnė erdvinė skyra, nei ankstesnėje. Taip ir paaiškėjo, kad vėjo juostos gilyn eina ne link planeto centro ar link sukimosi ašies, o lygiagrečiai jai.
Šis atradimas išsprendžia apie pusšimtį metų besitęsiantį ginčą dėl Jupiterio ir panašių planetų atmosferos struktūros. Kitų dujinių milžinių duomenys toli gražu nėra tokie detalūs, kaip Juno atlikti matavimai, taigi Jupiterio analizė galės pasitarnauti geriau suprantant ir Saturno, Urano bei Neptūno, o gal ir egzoplanetų, atmosferų judėjimą.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.