Neretai kalbama apie Saturno palydovą Titaną su metano ir etano ežerais ir upėmis. Bet kuriuo atveju koks nors skystis gyvybei turėtų būti būtinas: jis veiktų kaip tirpiklis ir lubrikantas, paskatintų bei palengvintų įvairiausias chemines reakcijas.
Iš principo skysčių gali būti labai įvairių, o naujame darbe pristatoma metodika, kaip juos analizuoti. Tyrėjai apibrėžė keturias savybes, būtinas skysčiui, kad jis galėtų būti gyvybės pagrindas. Pirmoji – jis turi būti efektyvus, bet ne universalus tirpiklis, t.y. jame turi tirpti daug, bet ne visos, molekulės.
Antroji – jis turi dalyvauti bent kai kuriose molekulių cheminėse reakcijose. Trečioji – skystyje turi išlikti didelis kiekis skirtingų organinių molekulių. Ketvirtoji – jis turi galėti išlikti skystoje būsenoje uolinės planetos paviršiuje geologiškai ilgą laiką.
Vanduo, aišku, atitinka visas keturias savybes. Visi kiti nagrinėti skysčiai neatitinka bent vienos iš jų, tačiau du beveik jas patenkina. Tai – koncentruota sieros rūgštis ir anglies dvideginis. Ji tirpdo daugelį molekulių, bet tikrai ne visas, ir dalyvauja įvairiose aromatinių molekulių reakcijose bei gali išlikti skystoje būsenoje uolinėse planetose.
Tačiau neaišku, ar joje gali išgyventi įvairios organinės molekulės, mat junginys tikrai labai ėdrus. Anglies dvideginis skystą būseną pasiektų šiek tiek šaltesnėse už Žemę planetose, kurių paviršiuje atmosferos slėgis bent penkis kartus viršija Žemės. Jis tirpdo įvairias molekules, dalyvauja reakcijose ir jame gali išgyventi įvairios organinės molekulės.
Vienintelis pavojus – anglies dvideginis nėra toks stiprus tirpiklis, kaip vanduo, tad gali būti, kad jo poveikio neužteks sudėtingam biocheminių reakcijų tinklui palaikyti ar net susiformuoti. Kaip bebūtų, panašu, kad stebint egzoplanetas verta atkreipti dėmesį ir į tas, kuriose jūros gali būti sudarytos iš anglies dvideginio ar sieros rūgšties, rašoma tinklaraštyje „Konstanta42“.
Tyrimo rezultatai arXiv.