Ši išvada pagrįsta Eolidės kalno (Aeolis Mons), neoficialiai vadinamo Šarpo kalnu (Mount Sharp), apatinėje dalyje esančių uolienų analize. Tas kalnas stūkso Geilo kraterio viduryje.
„Geilo krateryje telkšojo didelis ežeras, užpildęs 96 mylių (155 km) kraterio dugną – galbūt netgi virtinė ežerų“, – sakė Michaelas Meyeras (Maiklas Mejeras), NASA Marso tyrimų programos mokslinis vadovas.
„Tas ežeras buvo pakankamai didelis, kad išliktų milijonus metų – toks laikas pakankamas gyvybei atsirasti ir suklestėti; pakankamas susikaupti ežerinėms nuosėdoms ir susidaryti Šarpo kalnui“, – aiškino jis.
Mokslininkai dar nėra įsitikinę, kiek laiko truko laikotarpis, kai Marso paviršiuje buvo skysto vandens, tačiau jie buvo sužavėti, radę sluoksniuotų uolienų, rodančių, kad krateryje buvo ežero dugnas, sakė „Curiosity“ projekto mokslininkas Johnas Grotzingeris (Džonas Grocingeris) iš Kalifornijos technologijų instituto.
Geologiniai dariniai, žinomi kaip nuožulnieji sluoksniai, yra labai svarbūs tiriant planetos formavimosi istoriją, bet gerų pavyzdžių sunku rasti netgi Žemėje, mokslininkas aiškino žurnalistams.
„Kai pamatėme nuožulniuosius sluoksnius, kurie buvo pakrypę Šarpo kalno link – tai buvo tikrai didelė staigmena“, – sakė Grotzingeris.
„Curiosity“ atsiųstos nuotraukos ir duomenys apie Eolidės kalno, kurio aukštis nuo papėdės yra apie 5,5 km, gruntą žemiausiuose nuosėdinių uolienų sluoksniuose mokslininkams padėjo nustatyti, kad tie dariniai yra susiformavę iš smėlio ir dumblo, susiklosčiusio upės žiotyse.
Tas procesas vyko ilgą laiką, formuojantis upės deltai.
„Kai kraterį pripildžiusių (nuosėdų) storis pasiekė bent kelis šimtus metrų, o nuosėdos sukietėjo ir virto uolienomis, susikaupusios nuosėdos ilgainiui buvo išraižytos ... vėjo erozijos, kuri išgraužė medžiagą tarp kraterio pakraščio ir dabartinio kalno krašto“, – sakoma NASA pranešime.