„Tufts“ universiteto neuromokslų profesorius Erikas Hoelis iškėlė hipotezę, kodėl mes sapnuojame keistus sapnus, o ją įkvėpė dirbtinio intelekto veikimo principas.
Kaip kad skelbiama žurnale „Patters“ pasirodžiusioje publikacijoje, profesorius tvirtina, kad siurrealistiniai sapnai padeda mūsų smegenims tiksliai susireguliuoti kasdieninės realybės priėmimo mechanizmus, o tam jos pasitelkia netikėtus ir chaotiškus stimulus. Tai reiškia, kad smegenys vaizduoja iškreiptą realybę, norėdamos padėti mums pabudus geriau suvokti realybę.
„Haliucinacijas primenantys, realybės dėsnius paneigiantys, fantastinius filmus su absurdo elementais primenantys sapnai reiškia, kad jie drastiškai skiriasi nuo „mokymosi programos“ (kitaip tariant, kasdieninių patirčių). Biologinę funkciją tokiems sapnams būtent ir suteikia jų skirtumas nuo realybės“, – tyrimą komentuoja E. Hoelis.
Šią idėją bent iš dalies įkvėpė dirbtinis intelektas ir giliųjų neuroninių tinklų apmokymas. Neuroniniai tinklai – tai algoritmai, sukurti remiantis laisva žmogaus smegenų veikimo principo interpretacija.
Neuroniniai tinklai gauna daugybę informacijos, pavyzdžiui, rinkinį nuotraukų, kurias apdoroja. Proceso metu aptinkami panašumai ir tendencijos. Pavyzdžiui, objektų atpažinimo sistema aprūpinama tūkstančiais žmonių, šviesoforų, motociklų ir kitų objektų nuotraukų, o tada gali grupuoti nuotraukas pagal konkrečius raktažodžius.
Kartais dirbtinis intelektas pernelyg gerai susipažįsta su duomenimis, naudojamais jo mokymui. Tokiais atvejais jis pradeda bet kokius naujus duomenis (net anomalijas ir klaidinančius duomenis) grupuoti pagal griežtą paties susikurtą schemą.
Tam, kad tokia problema būtų išspręsta, mokslininkai neretai į bendrą srautą įterpia netikėtų „chaotiškų“ duomenų, tokiu būdu patikrindami dirbtinio intelekto budrumą ir užtikrindami, kad jis neims pernelyg griežtai vertinti duomenų.
E. Hoelis samprotauja, jog galbūt būtent tai vyksta mums sapnuojant labai keistus sapnus.
„Jeigu pažiūrėtume į sprendimus, kokius specialistai taiko reguliuojami gilųjį apmokymą, nustebėtumėte, kaip dažnai tie metodai primena sapnus. Gyvenimas kartais siaubingai nuobodus. Sapnai pasirūpina, kad pasaulio modelis netaptų pernelyg patogus“, – paaiškina mokslininkas.
Daug žmonių prisipažino, kad COVID-19 pandemijos pradžioje jų sapnai tapo keistesni, siurrealistiniai. Jeigu tikėtume nauja E. Hoelio hipoteze, gali būti, jog tokius pokyčius lėmė per karantiną suvienodėjusi ir pasikartojanti gyvenimo rutina. Fantastiniai sapnai gali būti suvokiami kaip bandymas priešintis tokiam banalumui ir noras suteikti smegenims atgaivinančios stimuliacijos.
Žinoma, E. Hoelio idėja tik hipotezė, ją dar reiktų nuodugniai patikrinti (sunku sugalvoti, kaip būtų galima tą padaryti). Nepaisant to, šis tyrimas – įdomus pavyzdys, kaip vis daugiau suprantantis dirbtinis intelektas pradeda mus informuoti ir formuoti mūsų platesnio pasaulio suvokimą.
„Akivaizdu, jog egzistuoja daugybė teorijų, kodėl mes sapnuojame. Aš norėjau atkreipti dėmesį į sapnų teoriją, kuri labai rimtai vertinančią patį sapnavimo procesą – ji teigia, kad sapnų patirtys ir yra priežastis, kodėl sapnuojame“, – sako mokslininkas.
