Tarp naujai atrastų rūšių yra 44 driežai, 30 skruzdėlių, 14 jūrų šliužų, 14 žydinčių augalų, 13 jūrų žvaigždžių, septynios žuvys, keturi vabalai, keturi rykliai, trys drugiai, trys kirminiai, du skorpionai, du vorai, dvi kerpės, viena rupūžė, vienas moliuskas, vienas amaras ir vienas jūrų ežys. Mokslui naujas rūšis aprašė daugiau nei tuzinas Kalifornijos mokslų akademijos narių ir keletas dešimčių tarptautinių mokslininkų, skelbia phys.org.
Įrodę, kad mūsų didžiulėje ir dinamiškoje planetoje dar liko neištyrinėtų vietų, kuriose gyvena anksčiau neregėta flora ir fauna, mokslininkai naująsias rūšis aptiko šešiuose žemynuose ir trijuose vandenynuose: nuo izoliuotų viršukalnių iki šimtų metrų po vandeniu. Jų darbo rezultatai papildė Kalifornijos mokslų akademijos misiją atkurti gamtos pasaulį atliekant mokslinius tyrimus, gilinant žinias apie mūsų planetą ir bendradarbiaujant.
„Naujų gyvybės rūšių paieškos yra būtinos, norint suprasti Žemės biologinę įvairovę ir nustatyti labiausiai saugotinas ekosistemas, – sakė Kalifornijos mokslų akademijos virusologė ir vyriausioji mokslininkė dr. Shannon Bennett. – Kaip parodė neseniai įvykusi Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konferencija (COP15), biologinės įvairovės moksliniai tyrimai atsidūrė visuotinių pastangų išsaugoti gamtą centre. Taip pat jie yra būtini norint suvienyti tautas bendram tikslui ir duoti joms priemonių bei informacijos, reikalingos iki 2030 m. sustabdyti tam tikrų rūšių nykimą. Atrasdami ir aprašydami naujas rūšis, galime prisidėti prie šio svarbaus tikslo ir užtikrinti, kad mūsų planetos gamta išsaugos savo įvairovę ateinančioms kartoms.“
Toliau pateikiame keletą įdomesnių naujai atrastų rūšių:
Gekonai
Kalifornijos mokslų akademijos mokslo darbuotojas dr. Aaronas Baueris driežų gentį Bavayia papildė 28 naujomis rūšimis ir daugiau nei padvigubino žinomų šios genties atstovų skaičių (anksčiau jų buvo 13, dabar – 41). Šią gentį sudaro nedideli miškuose gyvenantys gekonai, aptinkami Naujosios Kaledonijos kalnuose. Jos atstovams būdingi gana neutralūs rudos ir baltos spalvų deriniai. „Nors visi šios genties atstovai beveik nesiskiria savo fizine išvaizda, išsiaiškinome, kad iš tikrųjų jie yra skirtingi genetiškai“, – sakė dr. A. Baueris.
Skirtingai nuo daugelio kitų giminingų šiose salose gyvenančių rūšių, kurių atstovai išsiskiria savo išvaizda prisitaikydami prie įvairių arealų ir maisto įvairovės, Bavayia gekonų evoliucijai būdingas vadinamasis neadaptyvusis spinduliškumas, kai gyvūnai vienas nuo kito skiriasi genetiškai, bet yra panašūs išoriškai.
„Praktiškai kiekviename Naujosios Kaledonijos kalne yra unikalių Bavayia genties atstovų, bet jų arealai pasižymi daugeliu vienodų sąlygų, – paaiškino dr. A. Baueris. – Taigi, turime keletą skirtingų rūšių atstovų, kurių išoriškai beveik neįmanoma atskirti.“
Nors Naujoji Kaledonija nėra Kalifornijos mokslų akademijos iniciatyvos „Islands 2030“, skirtos sustabdyti biologinės įvairovės ir arealų nykimą penkiuose svarbiuose archipelaguose, dalis, ši studija yra puikus pavyzdys, kodėl būtina apsaugoti salų ekosistemas.
Kalifornijos Minesotos kalno svogūnas
Kalifornijos mokslų akademijos mokslo darbuotoja Julie Kierstead naujai aprašytą Minesotos kalno svogūną pastebėjo 2015 m. pavasarį skrisdama sraigtasparniu virš Kalifornijoje esančių Klamato kalnų. „Pilotas nusprendė maždaug pusvalandžiui nutūpti ant Minesotos kalno, – prisiminė J. Kierstead. – Ta vieta buvo tiesiog vidury niekur.“
Išlipusi iš sraigtasparnio ant iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios uolėtos viršukalnės, apaugusios nedideliais krūmokšniais, mokslininkė pastebėjo žydintį nežinomą genties Allium, kuriai priklauso svogūnai, česnakai ir porai, augalą. Po ketverius metus trukusių antros šių augalų populiacijos paieškų Klamato kalnuose J. Kierstead kolega rado nedidelę jų koloniją netoliese esančio Solt Kriko kalno viršukalnėje.
„Kiek mums yra žinoma, Minesotos kalno svogūnai auga tik ant šių kaimyninių viršukalnių. Akivaizdu, kad jiems patinka šis specifinis arealas“, – sakė J. Kierstead.
Abiem viršukalnėms būdingas didesniu kritulių kiekiu, palyginti su aplinkiniu regionu, kurį dažnai nuniokoja gaisrai, pasižymintis mikroklimatas, todėl šiose vietose klesti tam tikros rūšys, įskaitant anksčiau nežinotus svogūnus. Kita vertus, kadangi jų arealas yra toks ribotas, bet kokie aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, atšiaurios oro sąlygos (nors ir trumpalaikės) ar ligos protrūkis, naująją rūšį gali privesti prie išnykimo.
Jūrų šliužai, maži ir dideli
Kalifornijos mokslų akademijos Bestuburių zoologijos skyriaus kuratoriui dr. Terry Goslineriui šie metai buvo išties įsimintini: jis ne tik pažymėjo savo darbo Kalifornijos mokslų akademijos Biologinės įvairovės mokslų ir tvarumo institute 40-imtmetį, bet ir atrado 14 mokslui nežinotų jūrų šliužų Indijos ir Ramiajame vandenynuose. Dr. T. Goslineris aprašė maždaug ketvirtadalį visų mokslui žinomų jūrų šliužų ir pastaruoju metu sutelkė dėmesį į mažesnes, sunkiau aptinkamas rūšis. Vos 1,5 cm ilgio Goniobranchus fabulus (lot. „nedidelė pupelė“) yra didžiausias šiemet atrastas jūrų šliužas. Kitos rūšys yra gerokai mažesnės, pavyzdžiui, Murphydoris adusta ilgis siekia vos 2 mm (maždaug tokio pločio yra vienas spagetis).
Dr. T. Goslineris ir jo komanda savo tyrimą atliko bendradarbiaudami su Kalifornijos mokslų akademijos Lyginamosios genomikos centru – genomikos ir DNR sekvenavimo laboratorija. Dr. T. Goslineriui Lyginamosios genomikos centras yra ne tik dinamiška darbovietė naujiems tyrimų metodams išbandyti, bet ir bendradarbiavimu paremta mokymų vieta, kur gali dirbti tyrėjai ir studentai iš viso pasaulio: „Norint geriau suprasti biologinę įvairovę, reikalingas visuotinės bendruomenės indėlis.“
Kalifornijos mokslų akademijos mokslininkė Lynn Bonomo pritarė šiam teiginiui ir nurodė, kad už sėkmingus atradimus jūrų šliužų srityje didžiąją dalimi turi dėkoti bendruomenės mokslo platforma „iNaturalist“ besinaudojantiems jūrų šliužų entuziastams. „Naudotojai dalijasi savo pastebėjimais tikralaikiu, o tai mums suteikia labai naudingos informacijos apie konkrečią rūšį, – sakė L. Bonomo. – Tai galinga priemonė pokyčiams sekti bei koralinių rifų ir kitų jūrų ekosistemų būklei stebėti.“
Žydintys akmenuotų pievų krūmai
Šiais metais Kalifornijos mokslų akademijos Botanikos skyriaus kuratorius emeritas dr. Frankas Almeda ir mokslo darbuotojas Ricardo Pacifico aprašė keletą naujų žydinčių augalų rūšių, augančių Brazilijos akmenuotose pievose. Ekstremaliomis temperatūromis, smarkiais vėjais ir skurdžiu dirvožemiu pasižymintis kalnuotas ekoregionas iš pirmo žvilgsnio primena dykvietę. Bet būtent dėl šių atšiaurių sąlygų mokslininkai vis atranda naujų rūšių, nes gyvybei tenka prisitaikyti unikaliais būdais, todėl šioje vietoje išgyvenančių augalų neaptinkama niekur kitur.
Atokioje viršukalnėje, kurios anksčiau netyrinėjo botanikai, R. Pacifico rado Microlicia prostrata – geltonžiedį krūmą. „Ten augančių krūmų aukštis nesiekė pusės metro, – paaiškino tyrimus atlikęs mokslo darbuotojas. – Pasijutau tarsi vaikštinėjantis po sodą.“
Kaip ir daugelis augalų, kuriuos šiais metais aprašė dr. F. Almeda ir R. Pacifico, krūmas Microlicia prostrata gali išgyventi tik toje vietoje, kur buvo aptiktas. Planetos temperatūrai toliau kylant, augalų populiacijos, ypač tos, kurios prisitaikė prie nedidelių temperatūros svyravimų, yra priverstos migruoti į vėsesnius, didesniame aukštyje virš jūros lygio esančius regionus, bet viršukalnes mėgstantiems Microlicia prostrata nebėra kur dėtis.
Skorpionai
San Fransisko įlankos rajone gyvenantys moksleiviai Harperis Forbesas ir Prakritas Jainas aptiko du mokslui naujus skorpionus, padedant Kalifornijos mokslų akademijos Arachnologijos skyriaus kuratorei dr. Lauren Esposito. Jaunieji mokslininkai nežinomų rūšių atstovus pirmiausia pastebėjo platformoje „iNaturalist“ ir galiausiai juos rado, pargabeno į Kalifornijos mokslų akademiją ir aprašė.
Paruroctonus soda ir Paruroctonus conclusus yra nedideli dykumose gyvenantys skorpionai, mėgstantys sausus ir druskingus Vidurio ir Pietų Kalifornijoje aptinkamų išdžiūvusių ežerų dugnus.
Paruroctonus soda gyvena federaliniais įstatymais saugomoje teritorijoje, o Paruroctonus conclusus galima rasti tik siaurame nesaugomos žemės ruože, kuris driekiasi apie pusantro kilometro ir vietomis tėra maždaug pusės metro pločio, taigi, šios rūšies atstovai yra itin pažeidžiami žmonių veiklos. „Jie galėtų tiesiog išnykti pastačius vieną saulės elektrinę, pradėjus eksploatuoti kasyklą ar vystyti nekilnojamojo turto projektą, – teigė H. Forbesas. – Konkrečios vietovės biologinės įvairovės aprašymas gali praversti siekiant jai suteikti saugomos teritorijos statusą.“
Mokslininkams, floros ir faunos išsaugojimo reikalų vadybininkams ir augančioms laukinės gamtos stebėtojų bendruomenėms, naudojančioms tokias platformas kaip „iNaturalist“, šios naujai aprašytos rūšys leidžia geriau suprasti Kalifornijos valstijos biologinę įvairovę ir sužinoti vietas, kurias labiausiai reikia saugoti, o kaip tik šių tikslų įgyvendinimo ir siekiama vykdant Kalifornijos mokslų akademijos iniciatyvą „Thriving California“.
Maldyvuose gyvenantis lūpotis
Šiais metais Kalifornijos mokslų akademijos nariai aprašė septynias naujas žuvis.
Bendradarbiaudamas su Maldyvų jūrų tyrimų institutu ir Sidnėjaus universitetu ir įgyvendindamas Kalifornijos mokslų akademijos iniciatyvą „Hope for Reefs“, Kalifornijos mokslų akademijos Ichtiologijos skyriaus kuratorius dr. Luizas Rocha pristato rožinį lūpotį – vieną pirmųjų rūšių, pavadintų vietos maldyvų kalba („finifenmaa“ reiškia „rožinis“). Be to, tai pirmoji nauja rūšis, kurią aprašė iš Maldyvų kilęs mokslininkas.
„Paprastai Maldyvuose rastas naujas rūšis aprašo užsienio mokslininkai, o vietos tyrėjai beveik nedalyvauja šiame procese, net jeigu kalbama apie Maldyvams endemines rūšis, – anksčiau šiais metais pastebėjo tyrimo bendraautoris, Maldyvų jūrų tyrimų instituto biologas Ahmedas Najeebas. – Šį kartą viskas kitaip. Labai džiaugiuosi, kad pavyko dalyvauti šiame procese ir pasinaudoti proga dirbti kartu su garsiausiais ichtiologais, tyrinėjant tokią elegantišką ir gražią žuvų rūšį.“
Šaltiniai:
