Vis dėlto neseniai mokslininkai netikėtai nustatė, kad šie jūros gyvūnai buvo pavojingai priartėję prie visiško išnykimo ribos ir vis dar nėra atsigavę po šio įvykio, rašo iflscience.com. „Iš tikrųjų šį atvejį nustatėme visiškai atsitiktinai, – teigė tyrimui vadovavusi mokslininkė Elizabeth Sibert. – Nesitikėjome nustatyti jokių ryklių populiacijos pokyčių, dar mažiau tikėjomės aptikti masinio nykimo atvejį!”
Mokslininkės E. Sibert ir Leah Rubin netikėtą atradimą fiksavo tyrinėdamos mikrofosilinius žuvų dantis ir ryklių žvynus.
Anot E. Sibert, duomenų apie šią nišinę mikropaleontologijos sritį tikrai nedaug, o pirminis vykdyto projekto tikslas buvo labiau įsigilinti į natūralią vandenynų bioįvairovę.
„Nusprendėme fiksuoti žuvų ir ryklių fosilijų gausos duomenis ilguoju laikotarpiu, apžvelgėme kelių milijonų metų laikotarpį toje pačioje vietoje vien tam, kad išsiaiškintumėme, koks buvo normalus bazinis kintamumas, – projekto įgyvendinimo eigą apibūdino mokslininkė. – Svarbu suprasti išeitinio taško idėją prieš vertinant potencialius globalinio pokyčio padarinius.“
Atliekant šį tyrimą atskleista, kad dešimtis milijonų metų žuvų ir ryklių fosilijų santykis iš esmės buvo pastovus ir siekė apie penkioms žuvų fosilijoms tenkančią vieną ryklio fosiliją. Vis dėlto prieš 19 mln. metų įvyko kardinalus pokytis: šis santykis staiga pasikeitė ir tesiekė mažiau nei vieną ryklio fosiliją, tenkančią šimtui žuvų. Šis pokytis neabejotinai rodė daugiau nei 90 proc. siekusį ryklių skaičiaus sumažėjimą.
Beveik visi su šiuo atradimu susiję duomenys buvo netikėti. Anot kitų tyrime nedalyvavusių mokslininkų, šis laikotarpis anksčiau atrodydavo niekuo neišsiskiriantis. Maža to, šio didelio masto ryklių nykimo epizodo priežastis mokslininkai dar tik turės nustatyti.
„Panašu, kad žinomų klimato ar aplinkos veiksnių, galėjusių sukelti šį nykimo epizodą, paprasčiausiai nėra, taigi tikroji priežastis kol kas yra nežinoma, – teigiama E. Sibert ir Rubin parengtame pranešime. – Šiuolaikinės ryklių rūšys tėra dalis bendro paveikslo, kokie rykliai kadaise buvo.“ E. Sibert teigė, kad kol kas nėra tiksliai žinoma, kokio masto katastrofa tada įvyko. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad rykliai buvo stipriai paveikti, tačiau kol kas dar nežinoma, ar žalą patyrė ir kitos vandenynų ekosistemos dalys ir, jei patyrė, kokio masto tai buvo poveikis.
Be to, mokslininkams dar tik teks išnarplioti mįslę dėl ryklių skaičiaus ir įvairovės, nes tampa aišku, kad šie rodikliai po patirto poveikio dar nėra atsistatę. „Tiksliai nežinome, kodėl ryklių populiacija ir įvairovė taip ir neatsigavo po šio įvykio, – pripažino E. Sibert. – Viena iš keliamų hipotezių ta, kad dėl nykimo epizodo padarinių rykliams pasidarė sunkiau prisitaikyti prie naujų aplinkos ar ekologijos sąlygų, lyginant juos su kitais didžiaisiais jūriniais plėšrūnais, pavyzdžiui, banginiais, taigi naujosiomis sąlygomis kiti organizmai sparčiau prisitaikė, diversifikavosi ir tokiu būdu nurungė išgyvenusius ryklius.“
„Kaip dažniausiai ir nutinka su tyrimais, pirmajame darbe daugiau klausimų nei atsakymų“, - pripažino L. Rubin. Vis dėlto šie netikėti atradimai svarbūs ne tik tam, kad būtų įmanoma suvokti praeitį, – gauta ateičiai svarbi žinutė. Jūriniai plėšrūnai, tarp kurių rykliai ir banginiai, gaišta pavojingu tempu, taigi šis atradimas galimai suteiktų žinių apie poveikį kitoms vandenynų gyvybės rūšims.
„Dabartinė mažėjančios ryklių populiacijos situacija neabejotinai kelia nerimą, – teigė L. Rubin. – Šis darbas – tai pirmas, bet esminis žingsnis, siekiant suprasti galimus padarinius po tokių dramatiškų pagrindinių jūrinių plėšrūnų skaičiaus mažėjimų šiais laikais.
Anot atlikto tyrimo autorių, liūdna, tačiau neilgai trukus galime sužinoti, kokios gi bus šio ryklių skaičiaus sumažėjimo pasekmės, o šie nauji duomenys galėtų tapti prognoze, rodančia, ko gi galima tikėtis ateityje. „Ryklių vaidmuo jūrinėse ekosistemose didelis ir reikšmingas, taigi dėl jų skaičiaus mažėjimo ekosistema gali pasikeisti, net jei stabilumo ji nebuvo praradusi milijonus metų, - įspėjo E. Siber. – Mes, žmonės, šiuo metu sparčiai mažiname didžiausių stuburinių plėšrūnų populiaciją vandenynuose, bijau, kad judame lūžio momento link, galbūt jis bus panašus į tą, kuris įvyko prieš 19 mln. metų.“
Vis dėlto E. Sibert ir L. Rubin į ateitį stengiasi žvelgti optimistiškai. „Tiek daug visko norime sužinoti apie Žemę, – patikino E. Sibert. – Ryklių čia yra daugiau nei 400 milijonus metų, tačiau vis tiek sužinojome apie atvejį, dėl kurio jie beveik visiškai dingo iš vandenynų, tai vyko vos prieš 19 mln. metų, mes to nežinojome, nes nesiaiškinome. Visada laukia daugiau atradimų. Kas toliau?“
