Tai – Cladosporium sphaerospermum grybas, atrastas ir aprašytas dar 1886 metais. Jis auga kone visur – ant miestų pastatų, medžių šakų, uolų. Kadangi Cladosporium sphaerospermum sporos plinta pagautos vėjo, jos gali nusėsti ant labai įvairių paviršių. Ir temperatūra bei kitos aplinkos savybės Cladosporium sphaerospermum nelabai rūpi – šis grybas yra labai atsparus.
Tačiau kaip Cladosporium sphaerospermum padėtų į Mėnulį ar Marsą išsiruošusiems astronautams? Na, jau seniai pastebėta, kad Cladosporium sphaerospermum ne tik blokuoja radiaciją kaip koks specialus skydas, bet dar ir naudoja tą spinduliuotę augimui.
Cladosporium sphaerospermum buvo aptiktas ir Černobylio avarijos židinyje – šiems grybams ten yra labai maloni vieta augti.
Ir Cladosporium sphaerospermum jau buvo išbandytas kosmose. 2019 metais mokslininkai išsiuntė kelias Cladosporium sphaerospermum kultūras į Tarptautinę kosminę stotį.
Šis palydovas, beje, irgi gauna aukštą radiacijos dozę, dėl kurios astronautai ten gyvena tik iki vienerių metų. Tiesa, TKS dar gauna šiek tiek Žemės apsaugos, o štai keliaujant į tolimus dangaus kūnus astronautai būtų stipriai paveikti kosminės spinduliuotės.
TKS laboratorijoje Cladosporium sphaerospermum laimingai augo 30 dienų. Mokslininkai iš šių ląstelių suformavo 1,7 milimetrų storio sluoksnį ir pastebėjo, kad jis efektyviai blokuoja potencialiai kenksmingą spinduliuotę. Beje, Cladosporium sphaerospermum taip pamėgo TKS, kad ten augo net 21 proc. greičiau nei Žemėje.
Tiesa, džiaugtis dar anksti. Tas 1,7 mm sluoksnis būtų per plonas bet kokiam praktiškam skydui. Pavyzdžiui, bazę Marse reikėtų uždengti 2,3 metrų storio grybų kultūra.
Tą patį efektą galima išgauti tą bazę tiesiog užkasant po 3 metrų storio dirvožemio sluoksniu.
Kita vertus, erdvėlaiviuose purvo nėra, tai gal kur nors Cladosporium sphaerospermum ir galima pritaikyti. Pavyzdžiui, šie grybai galėtų dengti kai kuriuos jautrius mokslinius prietaisus.
Juk tai – auganti ir susitaisanti medžiaga, kuriai nereikėtų daug priežiūros.
