Panevėžyje – atsitiktinai
Serhijus Spaskiy prisistato pensininku, tarnavusiu Ukrainos krašto apsaugos sistemoje. Į Lietuvą jis atvyko ne iš Ukrainos, o iš Vokietijos. Tuomet Lenkijos įmonėje dirbantį tolimųjų reisų vairuotoją Serhijų žinia apie karą pasiekė toli nuo namų, būnant Hamburge.
S. Spaskiy pasakoja, kad prasidėjus karui savo viršininkams pareiškė važiuojantis į Ukrainą, tačiau šie jam priminė darbo sutartį ir pareiškė, kad privalo jos laikytis. Tačiau leido nuvažiuoti iki Lenkijos sostinės Varšuvos pasiimti karo pabėgėliais tapusių žmonos, trijų dukterų bei anūkų.
„Buvau gavęs pažadą, kad mano šeimai bus sudarytos sąlygos apsigyventi Lenkijoje, o gyvenamąjį plotą parūpins įmonė, kurioje dirbau. Bet įmonė to nepadarė, tad, galima sakyti, visai atsitiktinai šeimą pakvietė panevėžiečiai. Už tai esame jiems labai dėkingi ir lietuvių gerumo tikrai niekada nepamiršime“, – kalba S. Spaskiy.
Žmona ir dvi vyresnės jo dukros įsidarbino Panevėžio įmonėse, jaunėlė – dar mokinė. O pats S. Spaskiy žinią, kad Kaimiškyje esančiai gyvūnų prieglaudai reikalingas darbuotojas, sako išgirdęs iš Panevėžio ukrainiečių bendrijos.
„Jau gaunu pensiją, bet dirbti tikrai dar galiu. Užaugau kaime Dnipro srityje, mano tėvai – žemdirbiai. Nuo pat jaunumės teko rūpintis ūkyje augintais arkliais, jautukais, netgi esu studijavęs aukštojoje žemės ūkio mokykloje, bet jos nebaigiau. Darbas gyvūnų prieglaudoje man prie širdies“, – per trumpą pertraukėlę prieglaudoje tarp šunų voljerų valymo pasakoja ukrainietis.
Pritrūko rankų
Kaimiškyje S. Spaskiy darbuojasi dar tik keletą dienų. Ukrainietis prieglaudoje dirba turėdamas individualios veiklos pažymą, o už darbą jam bus mokama iš gyvūnų prieglaudai suaukojamų pinigų, taip pat iš dalies jai skiriamo gyventojų pajamų mokesčio.
Prieglaudos įkūrėjos ir vadovės Rūtos Liberienės teigimu, per prieglaudos 15-os metų gyvavimo istoriją būta vos trijų moterų, čia dirbusių pagal individualią veiklą.
„Viena iš jų dirbo pusmetį, kita ištvėrė mėnesį, o trečia – keturis“, – pasakojo vadovė.
Gyvūnus prižiūri daugiausia savanoriai. Šunimis nuolat rūpinasi, juos šeria, kuopia, vedžioja, veža pas veterinarus, sušeria jų paskirtus vaistus ir pati R. Liberienė. Tačiau kone pusšimčiui šunų globoti vien savanorių rankų nepakanka.
Darbas ne kiekvienam
R. Liberienė pasakoja, kad paskelbus, jog reikalingas gyvūnų prižiūrėtojas, apžiūrėti prieglaudą buvo atvykusios ir ukrainietės moterys, tačiau jos neužsibuvo, matyt, įvertino, kad darbas tikrai nelengvas, be to, rūpintis gyvūnais reikia ir pašaukimo.
O S. Spaskiy darbo ėmėsi nedvejodamas.
„Turiu kuo nors užsiimti. Šunis tikrai myliu, su prieglaudos globotiniais jau spėjome susidraugauti. Neabejoju, kad greitai tapsime tikrai gerais draugais“, – juokiasi ukrainietis, kitados Ukrainoje pats veisęs šunis.
Serhijus pasakoja, kad tapęs pensininku nepanoro gyventi vien iš Ukrainos mokamos pensijos, tad važinėjo dirbti sezoninių darbų į Suomiją bei Lenkiją. Ten darbavosi tų šalių žemės ūkyje. Teko padirbėti ir Maltoje, kur statė laivus.
Galiausiai Lenkijos įmonėje įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Tai buvo paskutinis jo darbas iki atvykstant į Lietuvą.
Renka labdarą kovotojams
„Džiaugiuosi, kad ir aš, ir mano šeima gyvename Panevėžyje. Lietuviai mums gerokai draugiškesni nei lenkai. Nors ir mes, ukrainiečiai, ir lenkai, esame slavai, gyvendamas Lenkijoje jausdavau jų šiek tiek niekinamą požiūrį. Panevėžyje to anaiptol nejaučiu. Kaip tik čia sulaukiame užuojautos Ukrainos tautai, užpultai priešo“, – tvirtina S. Spaskiy.
Jis pats, būdamas toli nuo tėvynės, kovotojams padeda iš Lietuvos gabendamas dovanojamus ar už surinktas aukas nupirktus automobilius.
Į pačią Ukrainą jis nevažiuoja, nuvairavęs iki Lenkijos–Ukrainos sienos, automobilius perduoda. Kadangi tokios kelionės ne kasdienės, laisvu laiku ukrainietis panoro pasidarbuoti šunų prieglaudoje.
Iš namų liūdnos žinios
S. Spaskiy svarsto, kad prižiūrėti šunis nėra labai sunku, bet, kita vertus, darbas – ne iš maloniųjų. Nemylintiems gyvūnų tikriausiai taptų kančia kuopti voljerus.
Bet Serhijus į tokias pareigas žvelgia kaip į pagalbą geriausiems žmonių draugams.
„Iš tiesų norėčiau tokio darbo, kur būčiau pats sau viršininkas. Bet, deja, lietuviškai moku tik keliolika pagrindinių žodžių, nesugebėčiau tvarkyti buhalterijos lietuvių kalba. Gaila, kad lietuviškai neišmokau. Tačiau gyvenu viltimi, kad karas ilgai neužsitęs, ir mūsų šeima grįš į Ukrainą, toliau gyvensime Kryvyj Rihe, iš kurio teko bėgti“, – viliasi S. Spaskiy.
Paskutinės jį pasiekusios žinios iš Kryvyj Riho – liūdnos: šiuo metu miestas apšaudomas ir kone skęsta užtvindytas nesibaigiančio lietaus. O jo gimtojo kaimo Dnipro apskrityje ilga ilga gatvė liko su vienintele gyventoja – Serhijaus senutėle mama.
„Nenori mama niekur važiuoti iš Ukrainos, ji pasiruošusi numirti savo šalyje“, – sako pats pensininkas S. Spaskiy.
Pasigedo pagarbos senjorams
Paprašytas palyginti lietuvius ir ukrainiečius, Serhijus atkreipė dėmesį, kad Ukrainoje labiau gerbiami vyresni žmonės.
„Man susidarė įspūdis, kad Lietuvoje senjorai tarsi nurašomi, kad seni žmonės mažai kam terūpi. Ukrainoje seniesiems rodoma pagarba, jie praleidžiami eilėse ir nebūna taip, kad į autobusą įlipęs senukas nebūtų pakviečiamas atsisėsti. Lietuvoje, Panevėžyje, mano požiūriu, yra kitaip. Čia klesti jaunystė, kuriai vietą užleisti privalo senimas“, – ne be apmaudo kalbėjo S. Spaskiy.
