Prie dviaukščio pastato A. Juozapavičiaus prospekte net nepagalvotum, jog jame kadaise tiesiog virė gyvenimas. Dabar pirmame aukšte įsikūrusi „Maxima“ parduotuvė ir „Prezo“ kepyklėlė, o durys, pro kurias seniau kiekvieną dieną plūsdavo restorano lankytojai, niekuo neišsiskiria. Šiokią tokią mįslę gali užminti virš durų pakabintas numeris „68“, bet juk toks ir šio pastato numeris.
Užėjus į laiptinę, akys krypsta į ryškiai mėlyną sieną, o tada pastebi ir vietoj užuolaidų ant langų pakabintas tinklų imitacijas iš virvių, kurias kažkada kūrė Kauno dailės kombinatas. Prie durų esanti siena papuošta apvaliais veidrodžiais – lyg mažais laivo iliuminatoriais.
Užlipus į antrą aukštą ir žengus pro duris, nusikeliame bent 50 metų į praeitį. Pirmasis pasitinka didžiulis baras – lenktas, kaip būna jachtose ar kituose laivuose. Už baro matyti dar daugiau apvalių veidrodžių. Kairėje atsiveria didoka salė ryškiai mėlynomis sienomis, vyrauja medžio apdaila.
„Tuo metu Kaune gal kokie 5 restoranai buvo, tai patekti į šį buvo ažiotažas didžiulis. Reikėjo blato, jei galima taip pasakyt. Niekas nesakydavo „tau negalima“, bet „rezervuota, užimta“ būdavo. Populiarumas ir apgultis tikrai buvo nemaža, nes buvo trūkumas.
Įkurtas jis dar 1968 ir veikė vos ne iki 2000. Bet, kai atsivėrė laisva rinka, atsirado „Akropolis“, Kaune prisisteigė daug kavinių ir restoranų, poreikis šiai vietai turbūt tada ir sumažėjo. Buvome suradę tokį katalogėlį apie Kauno sovietinius restoranus, tai pravertus praktiškai neliko nei vieno, kuris būtų arba išlikęs iš viso, arba interjeras nebūtų pakeistas. Galima sakyti, kad „Kastytis“ yra vienintelis toks Kaune, kuris išlaikė to laikmečio dvasią“, – apie užkonservuotą restorano įvaizdį kalbėjo A. Mažonas.
Maistą tiekė 54 įstaigoms
Apie „Kastytį“ dažniausiai kalbama kaip apie restoraną, bet jo gyvavimo metu maistas iš „Kastyčio“ virtuvės keliaudavo ne tik ant staliukų, o ir į dar 54 įstaigas. Aludė „Šnekutis“, „Eglė“, geležinkelio stoties restoranas, „Apynėlis“, mokyklos valgyklos ir ligoninės buvo dalis įstaigų, kurioms buvo tiekiamas „Kastytyje“ gamintas maistas.
„Čia buvo valstybinė „Kastyčio“ maisto įmonė, priklausė kavinių-restoranų trestas, dar kažkas. Viskas buvo valstybiška. „Kastyčiui“ priklausė 54 maitinimo objektai. Faktiškai, čia buvo maisto gamybos fabrikas. Visas pirmas aukštas grynai gamyba, gal buvo keletas vitrinėlių pardavimui. Visas rūsys pritaikytas gamybai, sandėliavimui. Čia, viršuje, virtuvė buvo akcentuota į gamybą. Kadangi gamyba buvo vietoje, turbūt nusprendė, kad padarome kamputyje restoraną“, – juokėsi A. Mažonas.
Anot pašnekovo, tokiems gamybos kiekiams reikdavo ir rimtos komandos, nors tikslius skaičius prisiminti sunku, bet gamyboje sukdavosi bent 20 darbuotojų.
„Su pirmu aukštu, su gamyba, konditeriniai cechai, kepimai, kulinarinė gamyba, daržovių paruošimas – į rūsius suversdavo iš lauko bulves, kopūstus, burokus, ten tvarkydavo. Su tiek objektų – ir paruošt, ir išvežiot reikėjo – gamybinė komanda nemaža buvo tikrai“, – pasakojo A. Mažonas.
Krosnys, maišytuvai ir kiti istoriniai reliktai
Pasivaikščiojus po „Kastyčio“ patalpas dar vis galima pamatyti ne vieną tų laikų rakandą ar agregatą. Mūsų nuostabai, dalis jų dar veikia. Nors pagrindinėje restorano virtuvėje dauguma įrangos demontuota, bet daug buitinės technikos „lobio“ liko pastato rūsyje, kaip juokavo pašnekovas, ten dabar keliauja viskas, kas nereikalinga.
Virtuvėje matome senas svarstykles, kur ant vieno sverto dėdavo produktus, o ant kito reikdavo – svarelius, kad svarstyklės susilygintų ir parodytų daikto masę. Virtuvėje taip pat stovi ir kiti rakandai – ketaus gamybinė keptuvė, kurioje tilptų bent 20 kotletų, kavos aparatas, konditerijos agregatai, kuriuose vis dar įstatyti plakikliai, iš Italijos atgabenta kepimo krosnis, galbūt, veikianti ir šiandien, elektrinis pečius, kuris dar vis kaista ir gali pasitarnauti maisto gamyboje.
„Daug metalo laužo yra, bet nemetam lauk, vis tiek kažkokia vertė yra. Gaila išmesti. Tokios archajinės aparatūros dar likę, dalis dar ir veikia. Daug kiaušinių įplakti, tešlą pagaminti ir pyragus galima kepti“, – apžiūrėdamas senovinį plaktuvą juokavo A. Mažonas.
Vaikštant po buvusios virtuvės labirintus užklystame ir į administracijos patalpas. Jos irgi stojusios laike. Stalai nukrauti įvairiausių dokumentų, kurių nevalia išmesti, nes net ir dabar į Aurijų kartais kreipiasi „Sodra“, norėdama gauti informacijos apie buvusius darbuotojus, jog šie galėtų gauti pensiją.
Tarp dokumentų yra ir asmens duomenų kortelės, įsakymai. Nedori darbuotojai, kurie ar kotleto gabaliuką nugnybdavo, ar klientus keliom kapeikom apsukdavo, sulaukdavo raštiško papeikimo, nuobaudos. Šiukštu iš savų vogti – valdžia viską stebėjo.
Tylios rūsio sienos persismilkusios praeitimi
Nusileidus į patalpas po pastatu, pasitinka įvairiausiais rakandais nukrauti kambariai. Rūsyje taip pat stovi konditeriniai maišytuvai, vėžimėliai tešlos pervežimui, sukimo prietaisai, daug įvairių dubenų bei kitų aparatų.
„O čia šaldymo kameros, va kokios durys, ir čia laikydavo produktus. Tokių kamerų šaldymo buvo ne viena, o uždarius šitas duris, jos išlaikydavo šaltį, dalis turėjo ir šaldymo elementus“, – apie gamybai reikalingas patalpas kalbėjo pašnekovas.
Vaikštant po rūsį, virš galvų matosi nutiesti vamzdžiai. Ne šiaip reikalingi, o tokie, kurie aprūpindavo ne vieną pastatą šiluma.
„Kiemo gale buvo labai didelė katilinė. Čia vamzdžiai praeina ir jie eidavo per A. Juozapavičiaus prospektą, tuo metu Kapsuko gatvę, ir kitoj pusėj buvo Panemunės rajono partijos komitetas. Tai ta katilinė šildė ne tik visą gamybą „Kastyčio“, bet ir tą pastatą kitapus gatvės. Į katilinę sunkvežimiais veždavo anglis ir kūrendavo“, – prisiminė A. Mažonas.
Viename kambaryje randame restorano iškabas. Apdulkėjęs „Kastytis“ išraitytas ant fone vilnijančių bangų.
Nors patalpos žemai, bet rūsys sąlyginai sausas, nejusti nei drėgmės, nei pelėsio kvapo. Kaip prasitaria Aurijus, patalpos galėtų pasitarnauti kokiai nors veiklai ar verslui, būtų galima kažką įrengti, jei atsirastų tai norinčių padaryti entuziastų.
„Pagrindinis dalykas, ko trūksta, tai idėja. Pinigai yra antrinis dalykas. Jeigu idėjos nėra, tai ir su pinigais nieko nepadarysi“, – gyvenimo išmintimi dalijosi pašnekovas.
Inžineriniai stebuklai palėpėje
Pasilipus metalinėmis kopėčiomis į patalpą virš virtuvės, atsiveria erdvės, reikalingos buvusiai gamybos komandai ir restorano svečiams. Viename kambarėlyje įrengtas gamybinio lifto variklis, o kitoje erdvėje – galinga ventiliacijos sistema.
„Liftas įrengtas nuo rūsio iki antro aukšto. Jis pramoninis, buvo reikalingas iš gamybos perkeliant didelius kiekius produktų, tai jis labai pasitarnavo. Veikt gal ir veikia, bet leidimo eksploatuoti turbūt negautume“, – apie technologinę pagalbą gamyboje kalbėjo A. Mažonas.
Dar įdomesnis įrenginys – ventiliacijos sistema, šviežiu oru turėjusi aprūpinti ne tik restorano salę, bet ir gamybines patalpas, kuriose nuo gaminamo maisto turėjo būti tikrai karšta.
„Čia yra patalpa, kurioje ateidavo šviežias oras iš lauko, o čia kaloriferis, kuriame tekėdavo karštas vanduo ir orą sušildydavo. Kitoje patalpoje tas šiltas oras išeidavo, o jį sutraukdavo galinga turbina ir oras būdavo paskirstomas per ventiliacijos vamzdžius.
Kaip tuo metu, tai čia ventiliacinė sistema labai galinga, daug kur tokios jau demontuotos, šiais laikais jau ir nereikia tokių dalykų, bet čia buvo inžinerinis stebuklas. Ši dar veikia, šiek tiek paremontavome elektrą ir įjungiame per renginius“, – apie vis dar pasitarnaujančią to meto įrangą kalbėjo UAB „Kastytis“ direktorius A. Mažonas.
Šiandien restorano patalpas reguliariai sekmadieniais naudoja senjorai, kurie susirenka pabendrauti, pašokti. Muzika kartais pasirūpina iš senųjų laikų atvykęs muzikantas. Prieš kelerius metus sovietinę dvasią pabaidė klubo „Lizdas“ komanda, patalpose užkūrusi vakarėlį su Australijos elektronikos sensacija Partiboi69.
