Geriama tiek karšta, tiek šalta

Šiai Vilniaus kavai buvo užsakyta speciali siunta kavos pupelių iš Brazilijos. Kaip pranešime žiniasklaidai pasakoja kavinių tinklo „Caffeine“ kavos kokybės ir mokymų vadovas Gediminas Sereika, gėrimas pagardintas cikorija, cukrumi, ruošiamas kartu su pienu ir grietinėle. Jį bus galima ragauti tiek šaltą, tiek karštą.

„Gastronominio paveldo tyrinėtojo prof. Rimvydo Laužiko žinios padėjo atrasti kavos skonį, kuris bus priimtinas šiuolaikiniam žmogui, tačiau atspindės ir tai, kas artima Vilniui istoriškai. Diskutuodami apie istorinius receptus, atsisakėme idėjos atkartoti šaltiniuose aprašomą įprastą kavos kartumą ir kartu perdėtą saldinimą, kuris jau nėra priimtinas šiuolaikiniam žmogui. Kūrėme istorinę kavą, kuri tiktų šiandienai“, – sako G. Sereika.

Profesorius R. Laužikas pritaria, kad ieškant vilnietiško, istorinės kavos skonio, trys būtini, kavą papildantys ingredientai – nedidelis kiekis cikorijos šaknų, grietinėlė arba pienas ir cukrus.

„Koks buvo XVIII a. pab. – XIX a. kavos skonis galime suprasti iš gastronomijos knygų, atsiminimų ir literatūros kūrinių. Žymus poetas Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“ (išleistoje 1834 m.) gerą kavą aprašė taip: „...anglies juodumo, gintaro skaidrumo, mokos kvapnumo, medaus tirštumo. Ir visi žino, ką kavai reiškia gera grietinėlė...“, –– žinomą kūrinį cituoja profesorius.

Kaip pasakoja profesorius, to laikotarpio kavos gaminimo receptai patvirtina poeto aprašymą. Gėrimas buvo verdamas kur kas didesniu kavos ir vandens santykiu, nei įprasta dabar. XVIII–XIX a. buvo normalu maišyti 350 mililitrų vandens ir 100–125 gramus skrudintos susmulkintos kavos. Pats gėrimas buvo virinamas ilgai (mažiausiai 6–10 minučių, kartais – net pusę valandos).

„Tamsumo ir specifinio skonio kavai galėjęs suteikti ir dar vienas vietinis ingredientas. XIX a., Vilniuje išleistoje, vienoje populiariausių ano meto gastronomijos knygų, „Lietuvos šeimininkėje“, Anna Ciundziewicka pateikė receptą kaip geriausia skrudinti kavą. Ji rašė: „...geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <...>. Jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos....“. Tokią kavą dauguma žmonių gėrė su grietinėle ir cukrumi“, – to meto kavos ruošimo ypatybes akcentuoja R. Laužikas.

Kavos kelias

Kaip pasakoja istorikas R. Laužikas, kavamedis iki šiol randamas savo tėvynėje, Etiopijoje, tačiau kelias nuo laukinių kavamedžių iki dabartinės kavos buvo ilgas. „Išskirtinė vieta šioje istorijoje tenka Jemenui ir Mokos uostamiesčiams bei visai Osmanų imperijai. Ko gero dėl to, kad islamas draudė vartoti alkoholį, jie kaip pakaitalą sukūrė kavos gėrimo kultūrą“, – akcentuoja profesorius.

XVI a. pab.–XVII a. pradž. kava iš Osmanų imperijos pradeda plisti į Abiejų Tautų Respubliką (Lenkijos ir Lietuvos valstybę). Populiarinant šį gėrimą ypač nusipelnė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis.

„Jis buvo tikras kavos gourmet ir anų laikų šio gėrimo influenceris. Karalių kopijavo didikai, didikus – mažiau turtingi šliachtičiai ir turtingi miestiečiai, o šiuos – visi kiti valstybės gyventojai. XVIII a. Vilniaus miestiečių namuose jau randame kavos paruošimo ir gėrimo įrankių. Tuo laiku mieste kuriasi pirmosios kavinės, o priemiesčiuose – kava prekiavusios karčemos – kafenhauzai“, – apie kavos istoriją pasakoja profesorius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt