Tūkstantinę auditoriją socialiniuose tinkluose subūrusi Sonata svajoja vestuvėms pagaminti tortą pagal naujausią mados klyksmą

Nors iki vasaros dar beveik keturi mėnesiai, pasiruošimas vestuvių ir kitų švenčių sezonui įsibėgėja. Su tuo sutinka ir daugiau nei 20 tūkstančių sekėjų instagrame turinti „Sweet Spot Pastry“ įkūrėja, konditerė Sonata Šalkauskaitė. Ji tinklalaidėje „Ar valgoma?“ dalijasi tiek auksiniais patarimais planuojantiems šventės desertus, tiek gudrybėmis, padėsiančiomis patiems prisijaukinti konditeriją.

– Kaip vasario mėnuo atrodo konditeriams? Ar jau prasidėjęs pasiruošimas įtemptam vasaros sezonui?

– Prasidėjęs, dabar visi ragauja, renkasi. Įprastai desertus daugelis planuoja jau turėdami suknelę ir suderinę kitus šventinius elementus. Visgi būna ir išimčių. Štai dar pernai rugpjūtį suderinau šių metų rugpjūčio desertus – tai, ko gero, rekordas. Jeigu suknelę įprasta rezervuoti prieš metus, desertų dažniausiai taip anksti neieškoma. Įprastai desertų laikas – sausis, vasaris, tad jaučiasi, kad šiuo metu visi pradeda galvoti, ko nori.

– Kokios šventinių desertų mados vyraus ateinantį sezoną?

– Pas mane ateinančius žmones galima skirstyti į dvi stovyklas. Pirmiausia tie, kurie jau kažką nusižiūrėję ir žino, ko norėtų. Visada bus populiarus ramunėlėmis dekoruotas tortas, turbūt jis jau nėra mada, o greičiau – klasika. Jis ir puošnus, ir labai natūralus, paprastas. Kiti ieško įkvėpimo pintereste, instagrame, tada mes deriname idėją kartu su dekoratorėmis, kurios rūpinasi visu šventės išpildymu. Kadangi mano tortai būna puošti gėlėmis, dažnai tenka dirbti su dekoratorėmis.

Kokios tiksliai tendencijos vyraus, kol kas sunku pasakyti, bet matau, kad dominuos vintažiniai, kreminiai, puošti vyšniomis, širdelės formos tortai. Taip pat pastebiu, kad žmonės vestuvėms nori tortų su užrašais, pavyzdžiui: „Ką tik susituokę“. Svajoju pagaminti vieno aukšto, bet labai ilgą, per visą stalą besidriekiantį tortą. Tokių mada pasaulyje prasidėjo dar pernai. Visgi juos surinkti ir dekoruoti reikia šventės vietoje, tad tai atsieina brangiau.

Man atrodo, kad pagrindinė tendencija, įsitvirtinanti gastronomijos pasaulyje, – maisto patirtys. Tortas, prie kurio gali prieiti, pats atsipjauti, pasidalinti, o ne laukti, kol išdalins padavėjas. Maistas tiek vestuvių, tiek bet kokioje kitoje didesnėje šventėje tampa patirtimi.

– Kokius namų darbus siūlytum padaryti tiems, kurie dar tik planuoja savo šventes?

– Svarbiausia įsivardyti, kokios šventės norisi, kaip turėtų atrodyti vestuvės. Nuo to priklauso ir tortas bei visas desertų stalas. Paragauti galima ir gegužę, bet nežinant, kaip viskas atrodys, negalime tartis dėl užsakymo. Galbūt aš nesugebėsiu įgyvendinti jūsų sumanymo? Faktas – svarbu ir skonis, bet tai išsisprendžia pakeliui. Taip pat labai svarbu žinoti svečių skaičių, nes nuo to priklauso torto dydis.

– Kuo vestuvinis tortas skiriasi nuo įprasto?

– Labai džiaugiuosi, kad planuotojai jau pasako jauniesiems, kad šio torto verčiau nevežti patiems. Kodėl? Nes tik žmogus, pagaminęs tą tortą, žino, kiek jis yra stabilus, kiek ir į kurią pusę gali judėti, kur yra torto sutvirtinimai, kaip jis padarytas, kad neįskiltų, nesutrūkinėtų. Ir netgi jeigu tai nutiktų, būdama šventės vietoje tik aš, konditerė, galiu jį sutvarkyti. Tikrai taip būna – veži tortą 200 kilometrų, lauke – 30 laipsnių karštis, o paskutiniai du kilometrai – žvyras, duobės, ryšio nėra, navigacija nerodo ir klaidžioji su tortu. Dažnai juokauju, kad vasarą aš atlikinėju misijas. Saugiai nuvežti tortą yra labai atsakingas darbas.

Be kita ko, dėl sutvirtinimų vestuvinis tortas yra kiek kitoks, jo aptepimas yra kiek storesnis. Jeigu vežame toli, jis turi tvirtai stovėti, neskilinėti, netirpti. Dedame gėles, kurios ne visada yra valgomos, tad jos turi būti izoliuotos, nesiliesti su maistu. Tokiuose tortuose būna vidinės konstrukcijos – mediniai arba plastikiniai pagaliukai, būtent ant jų dedame antrą, trečią ir kitus torto aukštus. Apie tai visada įspėju – jokiu būdu nesugalvokite trenkti veido į tortą! Toks pokštas gali baigtis liūdnai.

– Kaip apskritai gimė „Sweet Spot Pastry“? Iš pradžių buvai pasirinkusi kino dramaturgijos, o ne konditerijos kelią.

– Savo veiklą pradėjau per karantiną. Kai visi gyveno panikoje, nežinojo, ką veikti, aš pradėjau kepti. Norą gaminti jaučiau jau seniai, supratau, kad kino dramaturgijoje negaliu visiškai savęs atskleisti, tad tereikėjo tinkamos progos. Vieni sėdi namie ir galvoja, kuo užsiimti, o aš rašau receptus, kepu, kuriu, darau… Neturėjau jokio laisvo laiko, nes nuolat kepiau, dekoravau… Netrukus pradėjau kelti bandymų nuotraukas į instagramą.Tuo metu labai daug žmonių leisdavo laiką socialiniuose tinkluose, naršydavo, ieškodavo idėjų, tad viskas labai greitai užsikūrė.

Pradėjau nuo sourdough duonos, nes juk karantinas – visi maišė raugus. Visgi paskui nusprendžiau gaminti tortus. Esu maksimalistė, tad kai manęs paprašė iškepti tortą, aš iškart ryžausi pagaminti dviejų aukštų. Iki tol gyvenime nebuvau surinkusi torto, tad pirmasis bandymas buvo kreivas, šleivas, bet rezultatas džiugino – viskas veikė, atrodė gerai. Netvarkingas, bet kartu ir priminė mano stilių.

– Peržvelgus tavo instagramo paskyrą matyti daug tortų, puoštų gėlių žiedais ir jų motyvais. Akivaizdu, kad tavo kūryba neatsiejama nuo gamtos, jos sezoniškumo. Kuo tai tai svarbu?

– Gamta man yra didžiausias įkvėpimas. Ypač jos spalvos, tekstūros ir kvapai. Gėlės į desertų kūrybą atėjo natūraliai, nes mano – ir kaip žmogaus, ir kaip „Sweet Spot“ įkūrėjos – vienos pagrindinių savybių yra moteriškumas ir švelnumas, o gėlės būtent tai atspindi. Be to, prieš maždaug ketverius metus, kai pradėjau savo veiklą, valgomos gėlės buvo labai populiarios, tad nuo tendencijų neatsilikau ir aš.

– Kokiomis gėlėmis patartum puošti desertus?

– Visada geras pasirinkimas – našlaitės. Jų yra labai daug skirtingų spalvų ir tekstūrų – vienos labai plonytės kaip pūkelis, kitos – kietesnės. Taip pat nasturtos, raganės. Nasturtos labai gerai dera su šokoladu, turi pipiriukio skonio, yra ryškios. Jeigu turite daržą, kurio netręšiate, prie daržovių galite drąsiai pasisodinti ir gėlių, kurias vėliau galėsite panaudoti tortams puošti ir valgyti. Taip pat Lietuvoje yra ūkininkų, kurie kartu su mikrožalumynais augina ir parduoda valgomas gėles.

– Klausantis tavęs darosi akivaizdu, kad konditerija balansuoja tarp mokslo ir meno. Visgi, tavo nuomone, ko ten yra daugiau?

– Manau, kad meno, nes mokslas irgi yra menas. Bent jau norėčiau, kad taip būtų, nes pati tuo vadovaujuosi. Mes turime taisykles iš mokslo ir jos konditerijai yra svarbios – turime sverti, matuoti, laikytis temperatūros reikalavimų... Tam, kad tinkamai iškeptum biskvitą, reikia labai daug laiko, nes jis iškepa, atšąla, tada laukia kiti žingsniai – tai yra mokslas. Jeigu mes praleisime šiuos žingsnius, negausime tokio rezultato, koks jis turėtų būti. Visgi reikia suprasti, kad taisyklės yra tam, kad su jomis galėtume žaisti, būtent čia prasideda menas. Jeigu norime, galime bandyti, eksperimentuoti ir iš to išeina gražūs, nauji dalykai. Ne tik kalbant apie dekorą, bet ir tekstūras, skonį, – manau, kad svarbiausia žinoti principus, bet nebijoti žaisti.

– Kokio deserto receptu galėtum pasidalyti su tais, kurie nori ko nors saldaus čia ir dabar?

– Visada sakau: kepkite morengus, dėkite kremo bei uogų ir turėsite puikų desertą. Jį ruošiant reikia truputėlį mokslo, svarbu tinkamai iškepti, bet pavlova yra labai paprastas ir įspūdingas desertas. Jam nebūtini konditeriniai maišeliai, galima tiesiog semti šaukštu, išskobti truputėlį, kad įsidėtumėte kremo, galima jį nudažyti, pavyzdžiui, sutraiškyti liofilizuotų aviečių ir morengas bus rožinis.
Jeigu turime sočią vakarienę su draugais, pavlovos bus puikus pasirinkimas. Jas galima išsikepti dieną prieš, nereikės jaudintis, kad nepavyks, teliks išplakti grietinėlę, uždėti uogų ir viskas. Šis desertas labai lengvas tiek sotumo, tiek pagaminimo prasme ir, žinoma, labai gražus estetiškai.

– O ką patartum tiems, kurie norėtų pagerinti savo įgūdžius konditerijos srityje?

– Auksinė taisyklė konditerijoje – nebijoti klysti ir jeigu suklydai, žinoti, kad visada gali pavykti. Ką reikėtų žinoti – sekti, ką ir po ko darai. Jeigu seksi, kad maišei taip, darei taip ir nesigavo, bus lengva atrasti, kas nepavyko. Aš macaronsus kepiau apie dvidešimt kartų, kol man pavyko. Kai mums nepavyksta, dažniausiai nebenorime bandyti, bet čia kaip tik yra galimybė. O kodėl nepavyko? Neiškilo. Gūglini, kodėl neiškilo pyragas ir iškart randi dešimt atsakymų. Sakoma, kad iš klaidų mokomės, o konditerija yra tobulas pavyzdys. Jeigu mes to nebijosime, priimsime, kad darysime tol, kol išeis, galiausiai bus atsakyta į visus klausimus.

– Galiausiai, ką tau reiškia desertai?

– Man desertai yra meilė… Aš jos daug ten sudedu, taip pat ir savo laiko, o jo juk meilei taip pat reikia. Man atrodo, kad pasitelkdama desertus aš ne tik atradau, bet ir sukūriau save. Labai pasisekė, kad atradau sritį, kuri man labai patinka, kurioje gerai jaučiuosi, kuri atspindi mano kūrybinį polėkį. Man desertai yra labai svarbūs ir džiaugiuosi, kad galiu jais džiuginti kitus.

Visą pokalbį galite išgirsti čia: