Niekada negalvojau, kad teigiamai įvertinsiu „naująją Baltijos šalių virtuvę“. Pirmiausia, aš netikiu Baltijos šalių idealia gastronomija. Aš ne rasistas, bet kulinarine prasme turiu keistų įsitikinimų: manau, kad yra tautų, kurios moka gaminti (italai, prancūzai, japonai), ir yra tautų, kurioms reikia padaryti smegenų persodinimą, kad užmirštų visą savo paveldą, įpročius, maisto produktų proporcijas, ir išmoktų iš ponų gaminti skanų maistą. Viena tokių tautų yra lietuviai.
Mums nuo gimimo genetiškai įskiepyta valgyti neskaniai ir bet ką, sakiau aš. Mes esame blogo klimato šiaurės tauta, sakiau aš. Geriausias dalykas, kuris auga pas mus tarp griežčių ir ropių, yra bulvės, sakiau aš. Bulvės, beje, visiškai nėra sveikas maistas, ir tai ne mūsų – atvežtas iš Amerikos prieš kelis šimtus metų. Lietuviai niekina amerikiečius, bet mėgsta bulves, krepšinį ir automobilius – tris dalykus, kurių neturėtume, jei ne Amerika. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad jei ne bulvės, tai kas lieka? Riebi kiauliena ir kopūstai. Ar tai gali būti virtuvė, klausiau aš? Ne, tai jovalas tiems, kas nieko geresnio nėra matęs gyvenime. Tokiems žmonėms, kurie sako: „niekur nesu valgęs skaniau, nei namie, pas mamą“. Variantai yra du: arba tu niekur nebuvęs ir gyvenime esi aplenkęs viską, ką profesionalūs maisto gamintojai yra sugalvoję, ir tada tu tikrai nežinai, ką praradai, arba tu tiesiog taip nenusimanai apie maistą, kad geriau patylėk.
Ir aš niekada negalvojau, kad eisiu į restoraną prabangiausiame iš naujųjų Vilniaus viešbučių, atidariusiame didžiulę erdvę Didžiojoje gatvėje, visiškai prie Rotušės, kuri buvo arba nenaudojama, arba dešimtmečiais drožiama valdiškų įstaigų su durimis ant spyruoklių, nes pas mus visada taip – geriau nusidėvėjimas arba griuvėsiai, negu, neduok Dieve, kas nors ką nors naujo pastatys. Viešbutis „Pacai“, kaip mitologinis Šv.Jurgis, nugalėjo paveldo drakoną, arba, tiksliau, paveldo raganų nemirštantį bataljoną, ir 2018 mūsų Viešpaties metų vasarą jau buvo atidarytas viešbutis „Pacai“.
Negalvojau, kad ten eisiu, nes restoranui nuo pat pradžių nesisekė, ir mažame Vilniaus mieste visi apie tai greitai sužinojo. Restoranas „Pacuose“, kalbėjo visi valgytojai, nebuvo tinkamai paruoštas ir apgalvotas, trūksta žmonių – jų sienos ir mūrai geresni, negu jų valgymas.
Bet paskui pradėjau girdėti balsus, kad dalykai taisosi. Tai, sakau, einam. Juo labiau, kad seniai nebuvome rimtame restorane ir nedarėme apžvalgos – vis provincijos užkandinės ar kokios hipsterių landos, kur įrankius atneša skardinėje nuo konservuotų pomidorų.
Viešbučio fasadas – puikus. Vidinis kiemas, kur kažkada didikai laikė arklius ir karietas, su naująją architektūra, man atrodo, kaip mišinys iš naujosios statybos Kuršių Nerijoje, neva taikytos prie gamtos, ir architekto Vytauto Čekanausko 1967 metais pastatyti Dailės parodų rūmų Vokiečių gatvėje, taikytų prie karo ir sovietų apgriauto Vilniaus Senamiesčio ir pataikytų prie nieko. Viduje – sintetikos jausmo mažiau, ypač bare, bet pats restoranas atrodo nejaukus ir dirbtinis, kad ir su autentiškais atvertais senojo mūro gabalais, kad ir su labai patogiais ir kokybiškais baldais.
Galėčiau pasakyti „trūksta jaukumo“, bet tai būtų labai buitinis pasakymas, gal geriau reikėtų pasakyti, kad interjere neišbaigtas žmogaus ir erdvės santykio modelis ir erdvės konstravimo emocinė dinamika neįtikina, bet tai būtų labai pretenzinga, todėl pasakysiu, kad trūksta jaukumo. Vazonai su prieskoninėmis žolelėmis, kurių idėją aš suprantu, atrodo visgi varganai, nors turbūt yra labai, labai nepigūs – sprendžiant iš to, kokio brangumo yra stalo indai ir įrankiai. Gal jų reikėtų daugiau ir didesnių. Gal reikėtų daugiau drąsos, nes dabar esama keisto ir vietos istorijai netinkamo santūrumo, o lietuviškas kuklinimasis kai kur atneša saviveiklos ir namudininkų megztinių parduotuvės jausmą.
Valgiaraštis nenudžiugins tų iš jūsų, kas ieško nebrangaus pavalgymo, bet tai nėra nebrangaus pavalgymo restoranas. Tai labai nepigus restoranas.
Patiekalų aprašyme gerai atsispindi idėja – „naujoji Baltijos šalių virtuvė“, vietos produktai, daugelis iš savo pačių ūkio, ir šiuolaikinis ruošimas. Vynų kortoje yra palinksėjimų į vietos gėrimų pusę, bet šiaip protingai ir drąsiai parinkti tarptautiniai vynai: restoranas turi savo somelje, su kuo galiu pasveikinti. Daugelis gerų vynų yra pilstoma po taurę, su kuo irgi galima pasveikinti. Ir, nors negaliu apie alkoholį pasakoti daugiau dėl galiojančios mūsų šalyje tvarkos, už kurią turiu padėkoti valdančiajai partijai ir Vyriausybei, reikia pasakyti, kad padavėjas puikiai parinko vynus prie patiekalų ir išgelbėjo nuo vieno neteisingo pasirinkimo, kurį būčiau padaręs, nežinodamas kukurūzinio viščiuko skonio.
Miško grybų sultinys (11 EUR) su moliūgais ir obuoliais kvepėjo nuostabiai, tai buvo rudens miško aromatas, tačiau pats jo skonis buvo pernelyg lygus, vienamatis, lyg nupieštas vienu juodu pieštuku ant balto popieriaus lapo. Lyg kažkokios drąsos pritrūko.
Burokėlių tartaras (12 EUR), iš skirtingų rūšių pačių užsiaugintų burokėlių, su obuolių putėsiais, buvo patiekalas, kurio iš pradžių nenorėjau užsisakinėti – bet padavėjas įkalbėjo, pastebėdamas, kad šis patiekalas išgyveno jau kelis valgiaraščio keitimus. Nenorėjau todėl, kad man burokėliai yra pabodusi daržovė.
Tartaras nebuvo neskanus (man burokėlių šerbetas viduje buvo perteklinis, gal todėl, kad man nepatinka temperatūrų kontrastai), tačiau, kai ten eisiu, vėl jo neužsisakinėsiu. Antra vertus, gal užsieniečiams ir gražu parodyti kai ką visiškai skirtingo. Taip, burokėliai yra tikrai Baltijos šalių vėliava. Neatsitiktinai kažkada buvusios ir bankrutavusios Lietuvos avialinijos „FlyLAL“ savo lėktuvus buvo išdažiusios šaltibarščių spalva. Tačiau tai nebuvo rudeniškas maisto produktas.
Keista, bet pats įspūdingiausias patiekalas buvo iš vegetarinės meniu dalies, kurio niekada nebūtume užsisakę, jei ne padavėjo rekomendacija: keptas kopūstas su sviestu, papuoštas spanguolėmis (16 EUR). Jei visi patiekalai būtų tokie, restoranas gautų geriausią įvertinimą. Kopūstas buvo traškus, jis gulėjo ant nuostabios, švelnios bulvių košės, ir ten buvo visiškai prancūziškas, begėdiškas sviesto kiekis, kuris supynė patiekalo lietuviškumą su vakarietišku skonio intensyvumu.
Pagrindiniai patiekalai, kuriuos ragavome, buvo du: viščiukas ir veršiena. Kukurūzinis viščiukas su bulvių koše ir vištienos demi-glace padažu (21 EUR) buvo labai naminis, gal kiek per daug naminis. Tai buvo žymiai geresnis viščiuko pateikimas, nei paprastai priimta Lietuvoje, kur vištiena dažniausiai naudojama dėl pigumo arba, neduok Dieve, su ananasu ir sūrio luobu, bet tai vis tiek nebuvo geriausias kukurūzinis viščiukas gyvenime, toli gražu. Ir daržovės – pastarnokai ir morkos – buvo pernelyg paprasti, pernelyg ūkiški, pernelyg vizualiai primityvūs, lyg garnyras būtų greitomis parinktas šeimininkės, kuri nelabai prie širdies garnyras, o vištienos padažas davė antrąją naminio jausmo dozę. Gal norėtųsi daugiau rafinuotumo, daugiau Vakarų, mažiau rytų Europos šiame patiekale.
Apie veršienos T-bone steiką su traškiomis gelteklėmis, baravykais ir kale kopūstais (47 EUR) galiu pasakyti nemažai gero. Traškūs kopūstai atrodė kaip miško paklotė, o maži, drūti baravykiukai buvo vadovėlinis pavyzdys, kaip reikia patiekti lietuviškus miško grybus: ne marmalą su grietinėle ir svogūnais reikia kurti, kur suzmekę grybų gabaliukai plaukioja taukuose, kaip daroma Lietuvos kaime, o štai taip, europietiškai ir pagarbiai.
Tačiau pati veršiena, nors ir puikiai iškepta (medium rare – prašiau, kad šefas parinktų savo nuožiūra) buvo blanki. Taip, suprantu, kad veršiena nėra ir nebus brandinta jautiena su jos skonio intensyvumu, tačiau neturėtų būti ir tokia neutrali, lyg dietinė. Reikėtų kažkokio stipraus, drąsaus padažo.
Desertai: apelsinų pyragas (12 EUR) ir moliūgų putėsiai (10 EUR). Apelsinų pyragas buvo geras, bet nebuvo neeilinis, o moliūgų deserte geriausias dalykas buvo rudeninė, saldi, tiršta moliūgų kava mažame puodelyje – vien ta kava galėtų pati savaime būti desertu.
Dviese sumokėjome 257,60 EUR (įskaičiuotas 27,60 EUR aptarnavimo mokestis – nepatiks tiems, kas nemėgsta arbatpinigių mokėti).
Restoranas padarė labai daug – įtikino mane, kad lietuviškas kopūstas gali būti ne tik valgomas, bet ir fantastiškas. Restoranas parodė, kad naujoji lietuviška virtuvė gali būti ir rafinuota, ir išmani, bet, manau, ateityje galės parodyti ir įrodyti dar daugiau: gal čia bus lietuviška virtuvė su intensyvesniais skoniais ir turės daugiau drąsos ir mažiau kuklumo. Keturios žąsys iš penkių.
14 Horses Brasserie, Didžioji 7, Vilnius. Tel: +370 612 50845. Tinklalapis: http://14horses.lt Facebook profilis: https://www.facebook.com/14Horsesbrasserie/
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 06:30 iki 23:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 07:00 iki 23:00.
