Priminsiu: būtent nuo kebabų prie mano mamos tėviškės Pažėrų, šlovingoje Garliavoje prie Kauno, prasidėjo mano gastronominių istorijų epopėja DELFI tolimais 2015 metais. Dar ir šiandien kai kas prisimena Gariavos kebabų legendą: „Užkalnis rado geriausią Lietuvos kebabą“.
Dabar atsitiko taip, kad vedžiojau šuniuką tarp Kernavės piliakalnių. Jis, kaip ir aš, nelabai mėgsta žmonių, yra intravertas, todėl renkamės atokias vietas, miškus ir teritorijas, kur nėra dviratininkų, paspirtukininkų, šeimų su vaikučiais ir kitų grėsmių ramybei. „Išsivaikščiojusi Lietuva“ ir sodybų tuštėjimo metas man labai tinka, aš manau, kad visiems irgi geriau, kai mane rečiau mato Vilniaus centre.
Kernavė, beje, gražią darbo dieną buvo tuščia, kaip po evakuacijos. Tik iš vienos sodybos mane pašaukė per tvorą sena moteris, kuris sakė, kad gal nori mano šuo su jos keturkoju pabendrauti. Ačiū, sakau, bet mano šuniukas gana baikštus, tai gal kitą kartą. „Juodi baikštūs nebūna“, pasiūlė Kernavės gyventoja savo ekspertinę nuomonę. Oi ta lietuvių liaudies išmintis, vis sužinai ko nežinojęs. Įdomu suvokti, kad ateis rinkimai ir ta močiutė irgi rinks mums valdžią.
Po Kernavės, pakeliui atgal į Vilnių, nuvažiavome į Sudervę, kur, kaip buvau skaitęs, buvo naujas Žvagulių šeimos sumanymas: kebabų darykla, arba kebabykla. Kebabinė. Vadinasi „Kebabų ambasadoriai“ ir yra pagrindinėje Sudervės gatvėje, visai prie „Aibės“ ir paštomatų.
Kaip viskas atrodo, galite pamatyti nuotraukose. Kai atėjau, gal trys ar keturi žmonės laukė savo užsakymų.
Kol kas kebabinė dar neturi mandrų kebabų (sako, jie bus greitai): žydiško, graikiško, meksikietiško ir turkiško, yra tik tradicinis lietuviškas, iš vištienos (yra ir vegetarinis variantas), ir su klasikiniais lietuvių liaudies padažais, kuriuos galite visi pasakyti atmintinai, kas tik esate gardžiavęsi jaunystėje kebabu po pasilinksminimų: „česnakinis, aštrus, pikantiškas, miksas“. Niekada nežinojau, kuo skiriasi aštrus nuo pikantiško, nes per visą gyvenimą užsisakinėjau česnakinį arba miksą. Dabar irgi paprašiau mikso.
Ten dar yra visokių gruzdintų gardėsių, bet liūtas žolės neėda, o erelis musių negaudo, todėl man nereikia jokio ten vaikiško meniu. Aš atvykau kebabo, kuriais mano tautiečiai mėgaujasi jau dešimtmečiais.
Baisu pagalvoti, bet mano jaunystėje Lietuvoje nebuvo kebabų (su jais lietuviai susipažino Turkijoje, kuri kažkada buvo, greta Egipto, mėgstamiausia tautiečių postsovietinių kelionių vieta). Kaip toli pažengėme, kai pagalvoji.
Mano kebabo pasirinkimas buvo „mažas su vištiena lavaše“, ir šefas patarė toli jo nevežti, nes, sako, paskui išmirksta ir praranda konsistenciją lavašas. Jis teisus. Kebabus reikia valgyti čia ir dabar.
Turiu pasakyti, kad kebabas buvo puikus. Kokia gero kebabo paslaptis? Geras mėsos ir daržovių balansas, bet svarbiausia – kokybiškos sudedamosios dalys. Dar ir geras paslėgimas grilyje, neskubant. Ir nepadauginti padažų, nors dažnai lietuviai jų nori gausiai, įpratinti ankstyvųjų lietuviškų kebabinių sukčiavimo: kai imi prasčiausius produktus, varyk padažo negailėdamas, ir buduliukai sakys, kad gerai, nes sotu.
Daugiau, pasakysiu, kebabų gamyboje nelabai yra kokių paslapčių.
Čia geras pavyzdys, kaip paprastos taisyklės, kai jų laikomasi, duoda puikius rezultatus. Visi vilniečiai ponai, gyvenantys Vilniaus rajone aplinkui Sudervę – nuo Rastinėnų iki Avižienių, nepamirškite, kad gana dejuoti, jog kurjeriai neveža iš sostinės. Palaikykite vietinį verslą ir tegu šį pavasarį jums nušvies kebabų aušra.
Keturios žąsys iš penkių, ir laukiu, kada bus visi tie užsienietiški kebabai gurmanams ir elitui, tokiam, kaip aš. Vėl atvažiuosiu pavalgyti.
Kebabų ambasadoriai, Vilniaus g. 17, Sudervė. Tel. +370 660 98688.
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00
