Kulinarinės paslaptys tiesiai iš senelių virtuvės: kaip išvirti minkštus cepelinus, iškepti gardžiausią kugelį ir pagaminti suvalkietišką troškę

Vertingiausias palikimas, kurį gali gauti jaunas žmogus, yra senelių pasakojimai. Istorijos, pasakojimai, išmintis yra dalykai, kurie keliauja iš kartos į kartą. Labiausiai į atmintį įstringa senovinio maisto skoniai, nes tada kaip niekad aiškiai supranti, kad jie yra tokie patys patiekalai, kokius valgė ir proseneliai. Tarsi nusikeli į praeitį, kai jie dar buvo gyvi.

Mano močiutei Aldonai – 71-eri, seneliui Artūrui – 72 metai. Anksčiau jie gyveno kaime netoli Kauno, tačiau dabar dėl susisiekimo jau tapo miestiečiais – gyvena bute Kaune. Pora užaugino dukrą, mano mamą.

Kai lankausi pas mano senelius, kaskart kartu nusikeliame į jų vaikystę. Matau, kaip močiutei spindi akys nuo prisiminimų apie tai, ką jai ir jos broliams bei seserims gamindavo jos močiutė. Na o mano senelis, nors jam jau ir sunkiau atsiminti įvairius dalykus, jis tiesiog netveria savame kailyje, norėdamas pasidalinti su manimi šeimos paveldu.

Troškė

„Troškei mano močiutė supjaustydavo bulves riekelėmis ir dar reikėdavo skanių naminių raugintų kopūstų. Ant dugno dėdavo ne bulves, bet raugintus kopūstus, kad neprisviltų, tada – sluoksnį bulvių, viską užpildavo karštu vandeniu. Tik negalima maišyti – reikia tiesiog palikti virti“, – pradeda dalytis prisiminimais močiutė Aldona.

Paaiškėjo, kad mano prosenelė gamindavo labai skanius naminius rūkytus lašinius, todėl ir spirgučiai būdavo labai skanūs, o kai kartais tekdavo pirkti iš kaimynų – anie būdavo be skonio. Iš skanių lašinių gamindavo spirgučius troškei – juos gerai pakepindavo, o kai bulvės su kopūstais jau būdavo gerokai pavirę, tada sudėdavo spirgučius į puodą.

„Svogūnų niekada nedėdavo į troškę, nes jie netinka su raugintais kopūstais“, – teigia močiutė.

Ji supranta, kad daug kam gali nepatikti toks patiekalas, tačiau senais laikais jos visa didelė šeima labai jį mėgo, tačiau ne visi mokėjo jį skaniai pagaminti. Tai – suvalkietiškas maistas.

Bulviniai blynai ant džiovinto kopūsto lapo

„Eidavome į daržą priskinti gražiausių kopūstų lapų. Stori lapai netikdavo, jų neimdavome. Lapus padėdavome džiovinti lauke, močiutė prižiūrėdavo ir apversdavo, kai reikėdavo“, – dar vienu prisiminimu dalijasi močiutė.

Džiovinti kopūstų lapai būdavo maistas žiemai, tad jį reikėdavo paruošti iš anksto.

„Paruošdavome bulvių tarkių, į juos dėdavome spirgučius, tada ant to džiovinto kopūsto lapo iš tarkių padarydavome blyną ir su liže pašaudavome į krosnį. Tik niekada nesužinojau, kiek laiko reikia kepti“, – apgailestavo pasakotoja.

Močiutės teigimu, tuos blynus reikėdavo ne pjauti, o laužyti su rankomis. Jai būdavo keista, kaip jos močiutė tai darydavo be jokios apsaugos ant rankų, nes blynai būdavo labai karšti.

„Sulaužytus blynus dėdavo į puodą, pagamindavo padažą iš grietinės, spirgučių – jo būdavo daug - supildavo į puodą ir jį įstumdavo į krosnį. Patroškindavo ir būdavo labai skanu“, – net suspindi močiutė.

Cepelinai ir kugelis

Per bulviakasį, aišku, močiutės šeima tradiciškai gamindavo cepelinus. Jau nuo pat vaikystės aš atsimenu, kokie jie visada skanūs – niekur daugiau tokių skanių nesu valgiusi. Nepagailėjau šioje vietoje močiutei komplimentų – neslėpsiu, tokiu būdu bandžiau šiek tiek ją ir papirkti, nes jau kurį laiką nevalgiau jos gamintų cepelinų. Na ir ką – gaminome visi kartu!

„Jokios paslapties cepelinų gamyboje nėra, viskas priklauso nuo to, ar geros bulvės. Dažniausia klaida, kurią žmonės daro, gamindami cepelinus – per daug nuspaudžia tarkius. Tada cepelinai bus kieti ir neskanūs“, – dalijosi patarimu su manimi močiutė.

„Kažkada kepėme kugelį moliniuose induose, tik dabar jau jų neturime pakankamai visai šeimai. Juose iškepa toks apvalus kugelis, lyg torto biskvitas, įdedi į lėkštę ir tokios porcijos užtenka net dideliam vyrui. O jei palaikai dar šiek tiek orkaitėje, tai kugelis atšoka nuo kraštų. Ir skonis žymiai geresnis nei kugelio, kepto skardoje“, – įsiterpė į pokalbį senelis Artūras, visų meiliai tėtuku vadinamas.

Manų košė juodųjų serbentų kompote

Senelis prisiminė, kad kai žmonės neturėdavo šaldytuvų, viską šaldydavo šuliniuose, todėl prisigalvodavo įvairiausių patiekalų, kurie šiais laikais gali atrodyti itin neįprasti.

„Atsimenu, mama išvirdavo juodųjų serbentų kompotą, uogas nukošdavo, likusį skystį pasaldindavo. Suberdavo manų kruopas ir išvirdavo tame kompote košę. Tada reikėdavo ilgai su dideliu šaukštu maišyti, plakti – dabar gi tokiam darbui imtume mikserį,“ – pasakojo senelis.

Tokią išplaktą ir atvėsintą košę reikėdavo nuleisti į šulinį, kur maistas galėdavo laikytis ilgai. Košė būdavo puri, su oro burbulais. Patiekiant reikėdavo užpilti šalto pieno.

„Kai grįždavome karštą vasaros dieną iš Nemuno, kur maudydavomės ar žvejodavome, tai mums su broliais ir sese taip patikdavo ta šalta košė“, – atsiminė senelis.

Senelis papasakojo ir apie tirštą juodųjų serbentų kisielių, kurį irgi patiekdavo šaltą dubenėlyje su pienu. Tai – iš Latvijos atkeliavęs skanumynas, nes senelio šeima kilusi būtent iš ten.

Tinginys

Čia reikia pastebėti, kad senelis visada visoms progoms gamina tinginį. Nesvarbu, gimtadienis ar Kalėdos, bet tinginio visada bus ant stalo. Visuomet gamina didelius kiekius – vieną sau su močiute ir du mano šeimai arba vieną šeimai bei vieną tam, kuris švenčia gimtadienį. Tinginys gaminamas paprastai, tačiau jis visada ypatingas, nes turi vieną labai ypatingą ingredientą.

„Ištirpinu daug sviesto, įdedu kiek reikia kakavos – kad spalva būtų tamsi, kondensuoto pieno, sudedu trupintus sausainius, o tada – didžiausia įdomybė. Visada rudenį draugo sode prisirenku graikinių riešutų, juos išdarinėju ir šiek tiek pasmulkintus sudedu į tinginio masę. Net ir nelabai mėgstantys šiuos riešutus visada sako, kad tai kaip stebuklingas prieskonis“, – atskleidė senelis.

Na o visiems gaminantiems tinginį bus itin naudingas šis senelio patarimas: labai svarbu tinginį gerai suspausti, kad neliktų jokių oro tarpų, tada bus vientisas ir netrupės. Senelio teigimu, tinginys skanesnis, kai palaikomas savaitę šaldytuve, o ne ką tik pagamintas, nes susigeria į sausainius drėgmė.

Šližikai

Na o kadangi visi jau laukia Kūčių, močiutė dalijasi ir iš savo močiutės paveldėtu šližikų receptu.

Mieles ištrinti su cukrumi ir užpilti 2 šaukštus šilto pieno. palaukti, kol suputos. Tada į pusę litro pieno supilti mieles, dėti kilogramą miltų, išmaišyti ir palikti pakilti. Tada supilti du išplaktus kiaušinius, šiek tiek lydyto sviesto, suberti aguonas. Išmaišyti, palikti dar šiek tiek pakilti ir tada jau formuoyi šližikus.

Šližikai turi būti kieti ir traškūs. Valgomi su aguonpieniu.

Rauginti agurkai

Dar vienas receptas, kuriuo močiutė pasidalijo, pravers vasarą – kaip užraugti agurkus, kad jie būtų gardūs ir traškūs.

„Agurkus rauginimui galima naudoti visokiausius, svarbu, kad jie būtų kieti, ypač jei juos greit suvalgysi. Geriausi yra pavasariniai savidulkiai agurkai“, – pastebi močiutė.

Ji rauginimui naudoja daug krapų, česnakų iš akies, juodųjų serbentų, krienų, ąžuolo lapus. Nuo pastarųjų agurkai išlieka kieti ir traškūs. Kartais močiutė deda ir vyšnių lapų.

Močiutės teigimu, geriausia yra litrui vandens įberti 2 pilnesnius šaukštus druskos, ištirpinti ir supilti ant agurkų su lapais, suspausti juos ir palikti šaltai rūgti.

Receptai daugiau nei penkioms kartoms

Visi šie receptai ir dar daugiau jų jau apkeliavo 5-ias skirtingas kartas, o dėl jų neįtikėtino skonio, šis vertingas palikimas keliaus dar per daug kartų.