Pica, kaip jūs visi prisimenate, yra nacionalinis lietuvių patiekalas nuo to laiko, kai Palangoje, buvusioje „Šachmatinėje“ atsidarė Čili pica su meniu, kuriuose buvo dešimtys (jeigu ne šimtai) picų, ir didis buvo džiaugsmas tarp Lietuvos žmonių, nes tai buvo nauja ir smagu.
Paskui picų revoliucija išsišakojo, nuėjo įvairiomis kryptimis – nuo visokių labai lietuviškų picų, kur tešla buvo iškočiota iš lietuviškų miltų, ir pavadinimai buvo kvailai lietuviški („Bajorų“, „Kunigaikščių“, „Žemaičių“), ten kraudavo ant tos bulkos „kad tik sočiau“ ir mėtė smulkintas dešreles ir šlapdešrę.
Be to, tada atsirado šlykštus lietuviškas paprotys ant beskonės picos „Buratinas“, kepamos tvarto pavidalo picerijoje su blogai apmokamomis liūdnomis darbuotojomis, su permanentine 40 proc. nuolaida, išgraviruota stalų paviršiuje, kur nors baisioje Pilaitėje (kokie nusikaltėliai suprojektavo tą siaubingą Vilniaus rajoną?) ar Kalniečiuose, ar, atsiprašant, Babilone, šlakstyti česnakinio padažo syvus.
Bet ne viskas buvo baisu. Radosi ir amerikietiškų picų (Brooklyn Brothers), ir puikių Neapolio picų, iš kurių Užupio picerija gavo net oficialų neapolietiškų picų sertifikavimą, o Naujamiestyje dirba picų šviesulys ponas Andriuškevičius, kurio nepaolietiška Pizza di Ascari yra neįtikėtina.
Ir dar yra Pizza Verde (itališkai: žalioji pica), kurios pirmajame restorane (manau, pirmajame), kuris yra būdelė vienoje baisiausių Vilniaus magistralių, Kalvarijų gatvėje (anksčiau vadintoje Dzeržinskio gatve – o Kalvarijų turgus vadinosi Dzeržinskio turgumi, o Feliksas Dzeržinskis buvo bolševikų saugumo pradininkas, žmogėdra ir budelis) aš apsilankiau ir suvalgiau picą visų jūsų garbei ir malonumui.
Šiandien Pizza Verde turi savo restoranus ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Utenoje, kas yra jau toks kaip ir tinklas, bet patikimai žinau, kad kokybė yra tokia pati, kaip Kalvarkėse.
Interjeras puikus, nes amerikietiškas – kabinos („booths“), kas yra pats geriausias būdas sodinti žmones, nes sukuria privačią aplinką.
Dabar pica – priedai labai tradiciniai (ir jokių kvailų prasimanymų), bet picoje, kaip Dievą myliu svarbiausia yra padas, tinkamai iškeldinta (o gal ir subrandinta) tešla, kantriai, ilgai (jie sako – 14 val. arba ilgiau, nors, jei klausiate manęs, reikėtų ne mažiau 24 val.), tinkami itališki miltai, kokių lietuviai nesugeba pagaminti, ir gera kepimo temperatūra, kad pica būtų gatava per minutę pusantros.
Ir čia padas buvo fantastiškas. Pica kainavo 11,50 EUR, kas yra normali Italijos kaina. Galėtų net ir truputį brangiau būti, visgi čia Lietuva, gero gyvenimo kraštas.
Daug netuščiažodžiausiu, šiandien šventės. Viena iš trijų geriausių Vilniaus (ir Lietuvos) picerijų. Penkios žąsys iš penkių.
Pizza Verde, Vilniuje, Kaune ir Utenoje. Visos lokacijos ir jų darbo laikas: www.pizzaverde.lt
