Mat žmogus bijojo, kad po įvertinimo biliardinę užplūs madinga hipsterių minia iš Vilniaus Senamiesčio, ir tada sudie geras gyvenime. „Nebegalėsim vietų gauti“, kalbėjo žmogus, nuoširdžiai mylintis legendinę ir beveik mitu tapusią biliardinę, barą ir šašlykinę „Fabai“, kuri yra didžiausias Fabijoniškių perlas pilkoje rajono pilkumoje (pilka pilkuma – čia tik aš taip galiu sugalvoti).
Restoranas gyvena Fabijoniškėse dešimtmečiais, ir stilistiškai kai kur atrodo, kaip ištrauktas iš tų laikų, kai grupuotės konkurencinėje kovoje sprogdindavo kioskus turgavietėse, o didžiausia nacionalinės industrijos šaka buvo senų automobilių iš Vokietijos remontas ir pardavimas į Baltarusiją ir Kazachstaną.
Kai kurie dalykai taip žaviai priima praeitį (kontaktuose yra fakso numeris, ir el. pašto adresas, visiškai, kaip mano jaunystėje), kad aš net jų duomenis pateikiau su visais senoviniais atributais.
Fabijoniškėms ši šašlykinė yra tas pats, kas Vilniaus Senamiesčiui – „Stikliai“, Vilniaus gatvei – „Da Antonio“ arba Trakams – „Senoji kibininė“. Ji jau tapo istorija, ir aš mėgstu nagrinėti istoriją. Ne veltui nuolatos rašau apie sovietinius laikus, keldamas bangas tarp tų, kas ilgisi Salomėjos Nėries, Lenino paminklo ir Petro Cvirkos stovylos.
Atėjome į inspekciją su žinomu įtakotoju Rokiškiu Rabinovičiumi (Ričardu Savukynu), su kuriuo dažnai vaikštome apžvelgti restoranų. Nors jis tam tikruose ratuose yra labiau garsus už mane, bet su manimi jam nuolatos tenka taikstyti su buvimu žvaigždės šviesoje, ir jis tą naštą neša, kaip didvyris. Matote jį nuotraukoje, skaitantį meniu. Nieko tokio, juk Kristaus mokiniai nesiskundė, kad Mokytojas yra už juos ryškiau spindintis.
Taigi aš, šiuo atveju, esu lyg Kristus. Ir man atneša didesnę porciją, o Rokiškis tik skėsčioja rankomis, kaip tas apaštalas, kuris stebėjosi, kaip čia Išganytojui taip gerai prie jūros sekėsi miniai dauginti duoną ir žuvį.
Atsisėdome iš pradžių lauke, ir greitai pasigailėjome: buvome populiariausi lankytojai (širšių tarpe). Jos – itin aršios gerbėjos, ir tikrai bandė mudu pamylėti po lygiai, galiausiai pamačiau, kad ramios inspekcijos nebus, ir įėjome biliardinės vidun, į seną dviaukštę salę, primenančią JAV vakarų pakrantės istorinius restoranus.
Čia irgi viskas alsuoja ne tokia tolima istorija: medis, senos nuotraukos, ir istorinis židinys, kuriame grilio meistrą dažnai esu matęs pučiant plaukų džiovintuvu orą ant anglių, kad tos anglys švytėtų, kaip ugnikalnio lava. Ir čia yra specialistas grilininkas, kurį irgi matote nuotraukose.
Meniu didelis, kaip įprasta ano meto restoranams, bet mudu su daktaru Rabinovičiumi nusprendžiame pasilikti prie klasikos: charčio sriubos ir įvairių mėsų, su padažais, ir su daržovėmis, šviežiomis ir marinuotomis.
Gyvenu vienas, todėl laisvai galiu pasinerti visa galva į visokius marinuotus svogūnus ir česnakus, žinau, kad alsuosiu, kaip drakonas, tik ką apiplėšęs Kėdainių konservų fabriko sandėlius ir pasismaginęs marinuotomis daržovėmis.
Jūs matote mūsų lėkštes, ir kiek sukrauta gėrybių, ir padažų ąsočius – reikia riebių, majonezinių padažų mūsų amžiuje, kai pajuntame, kad gal jau per greitai kraujas cirkuliuoja venomis. Ir taip pat matote čekį, senoviškai rūpestingai ranka surašytą.
Ir kortelių jie nepriima: tik grynais. Man tai atrodo nuostabu, labai amerikietiška: pilna ten tokių restoranų, kurie renkasi imti pinigus tik grynais – nueini į bankomatą ir pasiimi, kokia problema? O restoranui nereikia pelnu su bankais dalintis, ir galima žymiai greičiau apyvartinių lėšų turėti. Man tai – miela praeitis, kuri, aš tikiuosi, dar ilgai bus su mumis.
Ir taip, atsiskaitymai tik grynais vis dar yra legalūs Lietuvos Respublikoje.
Visokia tokia egzotika labai džiugina mano širdį, nes aš būtent tokią Lietuvą palikau išvykdamas 1995 metais, ir parvažiavęs pirmąsyk trumpam 1996 metų sausį, ir paskui kasmet, tokią ją ir radau – dar labai post-sovietinę, nepoliruotą ir labai autentišką. Aš ją myliu ir tokią. Dėl bendros laimės dar galėtų leisti mokėti litais, bet žinau, kad čia liks tik svajonė.
Maistas – iš puikių sudėtinių dalių, ir kone svarbiausias dalykas čia yra profesionalus grilio meistro darbas: niekas neperdžiūvę, viskas sultinga, viskas tirpsta burnoje, ir dar man labai patinka vos ne po dvidešimt garnyrų ir padažų variantų. Fabijoniškių Amerika. Tikras raudonsprandžių baras, tik trūksta lauke pastatų nedidelių sunkvežimiukų su lipdėmis, kviečiančiomis balsuoti už Donaldą Trumpą.
Išleidome keturiasdešimt eurų ir dar dešimt palikome arbatpinigių. Už maistą mokėjo Rokiškis, nes jis turi priėjimą prie pinigų, o man patinka maitintis nemokamai.
Penkios žąsys iš penkių. Dar šimto metų linkiu, ir nenustoti atsiskaitinėti grynais.
Baras Fabai, Ateities g. 21, Vilnius. Tel: +370 5 2736464 Fax: +370 5 2736464
El. paštas: info@barasfabai.lt
Tinklalapis: www.barasfabai.lt
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00
