Ji, žinoma, atsirado ne dėl to, kad aš pasakiau, bet todėl, kad tai padiktavo laikmetis ir vartotojų įgeidžiai. Koldūnai yra ateitis.
Aš esu, kaip daugeliui iš jūsų žinoma, per Dievo malonę ir savo talentą, didelis koldūnų žinovas ir ekspertas, o taip pat esu žinomas, kaip mėgėjas pavalgyti. Todėl tiesiog privalėjau ten nueiti, juo labiau, kad koldūninė Van Dumpling yra Šopeno gatvėje, o ta gatvė, jeigu ką, yra pavadinta ne pagal kompozitorių, o pagal Vilhelmą Šopeną, Vilniaus aludarį. Šopeno gatvėje taip pat yra suaugusiųjų „Varpo” gimnazija, anksčiau vadinta vakarine mokykla, ir toje mokykloje mokėsi daugybė garsių žmonių, o taip pat ir aš. Ką jūs į tai?
Van Dumpling - gražus, angliškas pavadinimas (tęsiantis mano pradėtus darbus, kad anglų kalba būtų antroji valstybinė kalba Lietuvoje, o JAV doleris - antroji nacionalinė valiuta), suplakantis žodį „dumpling”, kuris reiškia koldūną, ir praeityje šiek tiek žinomą aktorių Jean-Claude Van Damme, kuris buvo gabus jaunystėje, o paskui prisijungė prie tų, kurie karjeros pabaigoje susitepė reputaciją, pasirinkę bučiuoti subinę Vladimiro Putino režimui, ir ne bet kur, bet Čečėnijoje, kur nuvyko švęsti 35-ojo gimtadienio, kurį šventė tos provincijos vadas ir garsus banditas Ramzanas Kadyrovas; tačiau, žinoma, gaunant vaidmenis rusų kinematografe kartais tenka pasitepti lūpas vazelinu ir pakštelti Kremliui į sėdimąją).
Interjeras paprastas, šviesus ir erdvus, ir ant sienų lakoniški piešiniai, o valgiaraštis labai ilgas, turint omenyje, kad mes kalbame tik apie koldūnus. Nežinau, ar tokia didelė įvairovė gerai. Mano galva, gal čia truputį vakardiena, todėl kad mes jau išėjome iš tos teritorijos, kur geriausias variantas valgytojui buvo tos tinklinės karčemos, kur meniu iš trisdešimties puslapių ir su šešiais šimtais patiekalų, ir kur po vienu stogu viskas nuo šaltibarščių ir cepelinų ir nuo picų iki kepsnių ir Kijevo kotletų - bet čia tik mano nuomonė, aš gi niekam neliepiu pagal mane gyventi ir valgiaraščius ruošti.
Valgiaraštyje - klasikiniai (jautiena ir kiauliena), gruziniški (aviena), su vištiena ir šitake grybais, su kopūstais ir pievagrybiais, su rūkytu sūriu ir kaparėliais, su keturiais sūriais, su tofu, lobio, su lašiša ir krevetėmis ir vyšnių su grietine. Ir taip, mes pasiėmėm visų jų, nes jeigu galima paragauti visko (ir dar ne už savo pinigus), mes taip ir padarysime. Nepavydėkite.
Mažos porcijos (dešimties koldūnų) kaina nuo 3.30 EUR iki 5.20 EUR, o jei kas norės rinktis dideles porcijas (dvidešimties), tai sumokės iki 7.90 EUR - man atrodo, normali čia kaina, nes dvidešimt koldūnų yra labai daug. Dar atskirai yra mokami padažai - grietinė, pomidorų, krapų, grybų ir tartaras.
Kai kurie koldūnai mums patiko labai: pavyzdžiui vegetariniai (su tofu ir kedro riešutais) buvo pirmasis veganiškas patiekalas pasaulyje ir mano gyvenime, kurį noriai užsisakyčiau ir vėl: pagalvokite, kokie tai stiprūs žodžiai. Be abejo, ant tų veganiškų, kad jie būtų dar veganiškesni, aš užsimečiau grietinės, ir tai man priminė tą šventą epizodą, kai kažkada per Adventą nusprendžiau vieną dieną nevalgyti mėsos ir McDonald’s užsisakiau sumuštinį su vištiena, šventai tikėdamas, kad vištiena nėra mėsa ir negali būti, nes mėsa yra Big Mac arba dar kas nors iš mėsiško meniu. Pasirodė, kad katalikas aš esu vidutiniškas, ir tąsyk nesigavo man Advento pietų. Bet čia ne apie tai - vegetariški koldūnai ten jėga. Labai daug skonio, jis šaudo pro ausis ir tyška ant aplinkinių. O jei norite man padaryti pastabą, kad neva veganų ir vegetarų maistas yra du skirtingi dalykai, tai nesivarginkite: tai tik hipotezė, kaip ir tai, kad žmogus ženkliai prisideda prie klimato kaitos ir savo veiksmais gali jai daryti įtaką (čia savotiškas anonsas artimiausiam mano straipsniui, kurio, esu tikras, negalite sulaukti, kai tik aš baigsiu rašyti apie koldūnus).
Koldūnai su vištiena iš šiitake grybais buvo aiškaus Azijos skonio, tačiau visgi gana lietuviško blankumo. Klasikiniai - jie buvo tokie labai lietuviški, liaudiški, su spirgučiais, bet kad tai būtų skonio bomba, baikit, taip tikrai nepasakyčiau. Raktinis žodis yra „neblogai, bet pervirta”, kaip ir apie tuos, kurie su kopūstais ir pievagrybiais: apie šiuos neturiu labai mielos nuomonės, nes troškinti (pas mus Kaune sakydavo „tušyti”) kopūstai man yra baisiausia, ką yra sukūrę lietuvių žmonės per savo istoriją, nors objektyviai turiu pripažinti, kad įspūdis toks labai autentiškai lietuviškas. Galėčiau rodyti svečiams iš užsienio: štai tie tušyti kopūstai, kuriais mane kankino vaikystėje.
Gruziniški ir lobio, su pupelėmis ir khmeli-suneli pagardais (o khmeli-suneli buvo sovietų laikais ko gero vienintelis parduotuvėse sutinkamas “egzotinis” pagardas) buvo tikrai kvepiantys Gruzija, bet tokie, lyg laižytum juos per stiklą, mažai skonio, mažai įspūdžio.
Su skonio kalibravimu apskritai yra nelabai gerai šitame Van Dumplinge - jų populiariausi, sūriniai (ir keturių sūrių, ir su rūkytu sūriu ir kaparėliais) turi tokį stiprų skonį, kad tiek nė pusės nereikia, jis viską dominuoja, nieko nejauti, lyg tau būtų paskyrę nuosprendį: “mirties bausmė sūrio pagrindu”.
Atsitiko, deja, ta pati problema, kaip pas be kokią nepatyrusią lietuvišką šeimininkę, kuri neseniai atrado Parmigiano Reggiano, italų kietąjį, sūrį ir jo tarkuoja visur, ir tas sūris jai dominuoja visus patiekalus taip, kad nebesijaučia nei trumų, nei kitų pagardų, kurie turėjo būti aiškūs, bet šeimininkė to nesupranta ir tarkuoja dar, nes kažkada jos mama Lietuvos nepriklausomybės aušroje taip pat elgėsi, visur barstydama naujai atrastus curry miltelius, kuriuos ji vadino kaaariu, ir kurie skirti ne barstyti, o padažui virti, bet jai niekas apie tai nepranešė.
Tačiau didžiausia problema yra ne tai, deja. Didžiausia problema, kad, galbūt pataikaujant lietuvių plūgų skoniui (o lietuviai pastos ir virtinių atžvilgių yra tikrai nepagydomi, nepykite, kad sakau jums tiesą), visi koldūnai Van Dumplinge yra smarkiai pervirti.
Norėjau išeiti į Vilniaus gatves ir rėkti - ar jūs girdėjote ką nors apie pastą al dente, Lietuvos žmonės? Ar jūs suprantate, kad tešla privalo turėti elastingumo ir stiprumo, ji turi būti nesuvirusi? Ant pakelio parašyta šešios minutės - virkite tris, parašyta trys - virkite vieną minutę.
O jeigu ateis neišmanėliai lietuviai ir reikalaus daugiau virti, imkite į rankas didžiausius samčius ir vykite juos lauk, vykite ir vykitės paskui gatve, samčiais mojuodami ir rėkdami, kaip staugė Geležinis Vilkas kunigaikščio Gedimino laikais nes sakau: gana pervirtos pastos. Ne tam mes atkūrėme Lietuvos laisvę, kad pervirtus koldūnus valgytume.
Penkiese pavalgėme už 64.70 EUR. Ar likome sotūs? Taip, tikrai. Ar buvo kažkas labai įsimintino? Ne, tikrai ne. Gera mintis gaminti tautai, vilniečiams ir miesto svečiams koldūnus. Tačiau dar yra kur pasistengti. Ir virkite juos trumpiau.
Trys žąsys iš penkių.
Van Dumpling, Šopeno g. 10, Vilnius. Tel: +370 695 61770. Facebook profilis: https://www.facebook.com/vandumpling/ Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo vidurdienio iki 21:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 18:00.
