Kai lietuviai nori ką nors paniekinti, jie vadina maitinimo įstaigas „valgykla“. Nekalbant jau apie tai, kad pats terminas „visuomeninio maitinimo įmonė“ yra dar vienas monstras iš sovietmečio, suprask, vieta, kur maitina visuomenę, paprastus žmones – o kaip vadindavo tas vietas, kur maitindavo nepaprastus? Teisingai, „spec. valgykla", kaip ir parduotuvės, kur prekės buvo ne visiems, ten buvo „spec. parduotuvė“, arba „raspredelitelius“, tai yra, skirstykla, kur išskirsto prekes – čia liaudies galvijams ne, čia liaudies ponams – taip.
Būtent todėl geriausias būdas nervinti skaitytojus ir atskirtis runkelius nuo normalių yra parašyti du stebuklingus žodžius: „restoranas McDonald‘s“, arba pasakyti, kad štai čia ne šiaip degalinė, bet degalinė su restoranu, nes yra keli staliukai ir ten galima suvalgyti kavos ir dešrainį. O, būna didis pasiutimas lietuvių, žiežirbos iš po kanopų ir putos iš nasrų, ir šaukia jie, kad negalima restoranu vadinti, reikia nebent „užkandine“, nes restoranas yra ne tai. Paprastai garsiausiai šaukia tie, kurie patys restorane buvę paskutinį kartą tada, kai buvo jų pačių krikštynų balius, arba kai šventė vestuves restoranu vadinamame sovietiniame tvarte.
„Užkandinė“, kai pagalvoji, irgi baisus žodis, daug ką parodantis. Pirmiausia, jis yra tiesiogiai išverstas iš rusiško „Закусочная”, bet ne tai baisiausia. Užkąsti, perkąsti, kažką greitai sušlamšti yra tokia nekilni mintis, būdinga žmonių veislei, kurie nemoka ir nenori džiaugtis maistu, kurie neturi maisto kultūros (šiaipjau jie jokios kultūros neturi, kultūrą jiems atstoja folkloro laidos ir pageidavimo koncertai) – jie nenori valgyti skaniai, nenori mėgautis, nenori suprasti; jiems reikia tik įsipilti kažkokių degalų į sistemą, ir gana. Būna juk ir žmonės, kurie neturi jokio estetinio pojūčio, jokio skonio automobiliams, ir sako „ai, man tik iš taško A į tašką B“, ir tai yra žmonės, kurių nesmerkiu, tačiau kurių draugijos aš neieškau.
Todėl gal restoraną „Ponių laimė“, kuris yra ant Stiklių ir Žydų gatvių kampo, aš pavadinsiu senu žodžiu „kulinarija“, nors net ir tai nebus visai tikslu. Mano vaikystėje kulinarija buvo tokia vieta, kur žmonės, nemokantys arba nenorintys gaminti, galėdavo nusipirkti jau pagamintų pusfabrikačių – visokių kotletų, maltinių, dar kažko (jau labai seniai buvo ta mano vaikystė, todėl daug kas išgaravo iš atminties), bet kažkaip žmonės niekada tų maistų nevertindavo, gal todėl, kad tiek pati kulinarija, kur darbo žmonėms tuos dalykus parduodavo, tiek kulinarijos cechai buvo optimizuoti ne tam, kad skaniai gamintų valgyti, o būtent tam, kad ten dirbantieji sau galėtų pasivogti maisto produktų ir parsinešti į namus. Būtent todėl, tiesą sakant, aš taip ir atsiliepiu neigiamai apie tuos senjorus, kurie šiandien kliedi, kokią jie mums gražią Lietuvą pastatė sovietų laikais, nedėkingiesiems: aš jiems sakau, kad jie ne tiek statė, kiek darbadienius prirašinėdavo, vogtus kombinuotosius pašarus savo veršiukams šėrė, statybines medžiagas ir dyzeliną į šoną nukreipdavo ir dar valgyklose ir daržovių bazėse sau optimizuodavo – neskaitant tų, kas mokytojais dirbdavo ir meluodavo vaikams pagal vadovėlį šešias dienas per savaitę, ir visai nesijaučia kalti: „tokie laikai buvo“.
Bet tebūnie „Ponių laimė“ kulinarija. Gražus žodis – kulinaras, kilęs iš lotyniško „culinaria“, kuris reiškia virtuvę. Ir taip, šiame restorane virtuvė yra svarbiausia, nepaisant to, kad ir interjeras, ir lokacija, ir puošmenos yra visiškai savo vietoje.
„Ponių laimė“ (o ji priklauso „Stiklių“ imperijai, gyvenančiai jau virš trisdešimties metų, apie kurios restoraną, aludę, naujus ir senus meniu aš ne kartą esu rašęs, taip pat ir šiame portale) ne visada buvo tokia ir ne visada buvo čia. Kažkada tai buvo restoranas Gedimino prospekte, netoli paminklo kaimietei Žemaitei, kuri pagarsėjo tuo, kad pirmoji iš lietuvių išmoko raides (Žemaitė neišsiskyrė jokiu gastronominiu skoniu; manoma, kad ji valgydavo tą pačią buzą, kaip ir naminiai gyvuliai, kas buvo įprasta ir normalu ano meto Lietuvoje). Anuometinis restoranas „Ponių laimė“ turėjo didžiulį poveikį lietuviams, bundantiems iš sovietinio mėšlyno: ten buvo dideli langai, pro kuriuos varguoliai galėjo stebėti valgančius ponus, kiti dar ir piktindavosi: „ar čia būtina taip reklamuotis, valgot sau ir valgykit, kodėl mes turim matyti?“. Tų varguolių palikuonys (o gal ir jie patys) šiandien piktinasi, kad pavalgęs parašau apžvalgoje, kiek viskas kainavo: jiems tai sukelia pavydo ir pagiežos emocijas. Jie nuolatos vaikšto nepatenkinti ir pikti, ir šviečianti gero gyvenimo vitrina jiems buvo netoleruojama. Dvasiniams runkeliams svarbu ne patiems skaniai ir gražiai valgyti (jiems, kaip žinome, maistas - jokio skirtumo), jiems reikia, kad kiti žmonės niekuo nesidžiaugtų.
Dabar „Ponių laimė“ yra Senamiestyje ir čia yra vieta pavalgyti maisto, kuris yra iš restorano virtuvės, bet naminio skonio. Kažkada radijo laidoje klausiau vieno „Stiklių“ įkūrėjo, Romo Zakarevičiaus, koks jam skaniausias naminis maistas, ir jis atsakė, kad mamos kotletai. Pagalvojau, kad ir man labai patinka kotletai, ir patinka bulvių košė, ir šviežių kopūstų salotos, ir zrazai man patinka (mes jų bandėme, atėję į kulinariją, ir jie buvo tokie švelnūs, kaip bučiniai ar debesiukai, tokie idealūs, kokie ir turėtų būti), ir dar aš kartais (labai retai) mėgstu karbonadą, ir koldūnus mėgstu, ir šaltibarščius, ir silkę su grybais. Tik aš niekada jų nepriešinu su aukštosios virtuvės patiekalais. Pasta carbonara, ar gnocchi su baltaisiais trumais, ar japonų ar argentiniečių kepsnys, kur šimtais eurų už kilogramą, ar lašišos ar mėlynapelekio tuno sašimiai – visa tai man patinka ne mažiau ir ne daugiau, negu zrazai, bet man patinka kitaip. Tuo ir skiriuosi nuo runkelio: runkelis rėkia, kad jam skaniausia silkė su bulvėmis ne todėl, kad jis žino, kas jam skaniau: jis taip aiškina todėl, kad nieko apie maistą nesupranta ir nenori suprasti.
Pasiėmėme daug patiekalų – kaip valgykloje, čia ne pagal užsakymą tau gamina, o renkiesi iš tų patiekalų, kurie jau buvo pagaminti. Burokėlių (marinuotų, bet kokių švelnių) ir šviežių kopūstų salotos, kurias mano vaikystėje kartais vadindavo, pagal nevykusiai sutrumpintą užrašą, „šventų kopūstų salotomis“, čia buvo tiesiog enciklopedinės, jas galima būtų naudoti, kaip etaloną. Ar tai namų maistas?
Taip, bet tik profesionalai taip gerai gali padaryti namų maistą. Jūsų mama taip nemoka. Bulvių plokštainis (aš sakiau „kugelis“, tačiau, kaip man aiškina kai kurie, plokštainis skiriasi nuo kugelio, bet aš iš Kauno, aš visą gyvenimą vadinau jį kugeliu ir taip ir toliau ruošiuosi vadinti) buvo irgi toks, kokio norėčiau suvalgyti visą blėką, jei tik galėčiau ir jei neimčiau rūpintis savimi ir savo puikia išvaizda ir Apolono profiliu, o kur dar padažas su spirgučiais ir svogūnais, toks lyg šilkinis, ir jame nebuvo justi jokio riebumo (nors tai yra savo esme riebus padažas, nuo šito niekur nepabėgsi).
Kalakuto kepsneliai buvo skanūs, taukuose nepaskendę gruzdinant ir tinkamo kietumo (kalakutiena tokia ir gali būti kiek kietesnė), tik eigoje aš supratau, kad nelabai aš mėgstu kalakutieną; tačiau net jeigu nelabai mėgstamą produktą man gali padaryti taip, kad noriai vartoju, tai jau didelė laimė.
Dar didesnė keistenybė buvo raugintų kopūstų sriuba. Nėra nieko pasaulyje, ko taip nemėgčiau, kaip raugintų kopūstų sriubos, kiek man ją teko valgyti. Visada ten tos atstumiančios rūgšties buvo, tas specifinis liaudiškas skonis, fu. O čia viskas buvo kitaip, aš prisiekiu, čia net tokį patiekalą, kurio namie niekada nemėgdavau, pagamino taip, kad norėjosi suvalgyti vienam, ir tikrai būčiau suvalgęs vienas, jeigu nebūtume dalijęsi ir visko ragavę perpus.
Balta mišrainė (žinau, kad šiaip jos turi būti vadinamos salotos „Olivier“, bet aš lietuvis, ir man tai balta mišrainė) buvo nuostabiai balansuota ir galima buvo užčiuopti visas kokybiškas sudėtines dalis. Jeigu manote, kad visos baltos mišrainės yra lygios, nuvažiuokite į Garliavą prie Kauno, sudalyvaukite po kokių laidotuvių gedulinguose pietuose, kur jums tos mišrainės pasiūlys, ir tada tikrai įsitikinsite, kad ne visos jos būna tokios, kaip „Ponių laimėje“.
Silkė su grybais pasirodė gal vos vos per sūri, bet gal čia skirtingiems skoniams skirtingai būna, aš labiau mėgčiau ją subtilesnę, tačiau čia jau prie tokių detalių perėjome, kad jūs neklauskite.
Šaltibarščiai – o, šaltibarščiai! Jie buvo labai tiršti, švelnūs, kreminiai, priminė man kažkodėl šiltas jūros bangas (gal aš tiesiog seniai prie šiltos jūros nebuvau), ir prie jų buvo bulvės tinkamos, nepavandenijusios, kaip priklauso nugarintos. Tai buvo sensacingi šaltibarščiai.
Už visus šiuos pietus sumokėjome 26 EUR ir dar keturis eurus palikau arbatpinigių, nes norėjau. Be to, mus pavaišino kava ir desertais (nors ir labai norėjau sumokėti, bet atsisakė imti pinigus, ir aš nusprendžiau nebesiginčyti – deserto programoje buvo pavyzdinis florentinas (arba Florencijos pyragaitis), iš riešutų, cukrumi sulydytas, ir vienas sausainis „Katės liežuvėlis“ (langue de chat), toks labai traškus ir saldus, gerai, kad tik vieną paėmiau. Kadangi tuos desertus ir kavą gavome nemokamai, tai man nebūtų etiška juos vertinti, tačiau pasakysiu, kad buvo puikūs, ir kad aš juos užsisakyčiau vėl.
Kokia gi išvada? Geriausio Lietuvos restorano (ir geriausios aludės) savininkų geriausia šalyje kulinarija, su kuria mažai kas gali lygintis; labai santūrios kainos ir išskirtinai aukšta kokybė – žinoma, tai naminis maistas, tai ne aukštoji gastronomija, bet niekas to ir nežadėjo. Ar aš eisiu vėl ten? Žinoma, ir lauksiu, kada bus kotletai ir bulvių košė. Nes man negėda mėgti labai įvairų maistą, man tik reikia, kad geriausi meistrai man darytų geriausiai, kaip tik gali.
„Mano skonis labai paprastas, mane lengvai patenkina patys geriausi dalykai“, sakė Britanijos premjeras Winston Churchill. Tai ir aš taip pat manau. Todėl „Ponių laimė“ yra pats tas paprastam skoniui, tokiam, kaip mano. Penkios žąsys iš penkių.
Ponių laimė, Stiklių g. 14/1, Vilnius. Tel. +370 5 264 9581.
Tinklalapis: www.stikliai.com/poniu-laime-vilnius
Facebook profilis: https://www.facebook.com/StikliaiPoniuLaime/
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 09:00 iki 20:00. Šeštadieniais nuo 10:00 iki 20:00. Sekmadieniais nuo 10:00 iki 19:00.
