Jis pergyveno pandemiją ir vietų keitimus, svečiai, kurie tai sutinka pirmąsyk, gūžčioja pečiais ir šypsosi, bet šis restoranas vis tiek gyvena, ir aš jį rekomenduoju, nors jis tikrai negaus žvaigždutės Michelin gide (tik todėl negaus, kad nė vienas užsienietis inspektorius negalės patikėti, kad toks reiškinys egzistuoja). Bet kas jums Michelin? Valgykite dėl savęs.
Kalbu apie restoraną Žvėryne, kuris gyvena iškart dviem pavadinimais (beje, gėrimas „Coca Cola“ irgi turi du oficialius prekės ženklus: „Coke“ ir „Coca Cola“, ir yra laikomas vieninteliu sėkmingu produktu su dviem registruotais pavadinimais, tačiau ši apžvalga yra ne apie saldų putotą gėrimą). Don Simon ir Sushi Stop.
Restoranas yra, palaukite, tuo pačiu metu italų ir japonų virtuvių įstaiga (tai dabar rašoma ir ant jo picų dėžių), ir ten yra du meniu, ir du šefai, ir viską neša ant tų pačių stalų.
Tai yra sušių ir picų restoranas viename, ir skamba, iš pirmo žvilgsnio, kaip anekdotas. Tik iš pirmo žvilgsnio.
Matote, tokios vietos, kaip kelių virtuvių restoranai, yra dažniausiai medžiaga anekdotams. Škotijos šiaurėje, Aberdyne, kažkada buvo restoranas, kuriame lygiagrečiai gyveno kinų ir meksikiečių virtuvė, ir apie jį dažniausiai rašydavo ir pasakodavo todėl, kad jis vienodai beviltiškas buvo abejose srityse, ir apžvalgininkai pasakojo, kad jis yra tik tada įmanomas, jei prisivaišini garsiojo škotų gėrimo ir tau jau viskas vienodai.
Vilniuje buvo restoranas keistu pavadinimu „Tokyo China“, nors Tokijas yra visai ne Kinijoje, ir tai buvo taip pat keista, kaip rašyti „Lisbon France“ (tiesą sakant, tai nebuvo pati blogiausia nei kinų, nei japonų virtuvę tiekianti užeiga).
Tiesa, Vilniuje yra ir puikus restoranas Blue Lotus, kur šalia indų virtuvės gyvena keli Tailando patiekalai, bet čia irgi labiau išimtis, ir tajų virtuvė ten atspindėta daugiau epizodiškai (https://www.delfi.lt/verslas/mano-eurai/a-uzkalnis-suprato-kad-apie-restoranus-apsimoka-klausyti-ir-kitu-nuomoniu-72367952).
Apie tai, kad Don Simon – Sushi Stop gyvena Kęstučio gatvėje, prisiminiau netyčia, ir tiesiog Dievo pirštas man liepė sustoti ir pažiūrėti, ar viskas gerai. Ir ką jūs galvojate?
Kad apžvalga būtų tiksli ir išsami, pagalvojau, kad užsisakysiu visokių sušių, o taip pat vieną picą, bet picos tik paragausiu ir parsivešiu į namus (bus naktipiečiams, sako, labai sveika).
Restoranas jau šviečia Kalėdų lemputėmis (kai rašiau, aplink buvo sniego). Jaukumas neįtikėtinas, vos ne kaip Šveicarijos Alpių pirkelė, bet man šiaip patinka ir tas kraštas, ir Žvėrynas, ir sušiai, ir picos, tai gal aš vėl esu perdėm subjektyvus.
Prisisakiau sušių, kaip tikras alkanas žmogus: ir nigiri (kur ant ritinėlio uždėtas gabalėlis žuvies arba jūros gėrybių), ir vertikaliųjų gunkan (pavadintų, pagal XIX amžiaus japonų karo laivą, kažkokiam sušių meistrui pasirodė senovėje, žiūrėk, jei mes sušius pastatysim vertikaliai, atrodys, kaip karo laivas), ir dar sušių ritinėlį, kuris visada tradiciškai pjaustomas į ašuonis gabalėlius. O dar mane įkalbėjo paragauti jautienos tartaro, kuris yra kaip vienas gigantiškas sušis su kapota jautiena, ir dar su ikrais (14 EUR). Tai jų naujas patiekalas, ir sakė: mes jus pavaišinsim, bet aš atsisakiau, nes man neleidžia mano darbas dykai valgyti. Sakiau – sumokėsiu. Ir sumokėsiu.
Aš jūsų nevarginsiu. Puikūs, teisingi ryžiai sušiuose, gerai supjaustyti, pačios aukščiausios kokybės žuvies gabalėliai: ir lašiša, ir ungurys, ir nuostabus, fantastinis marinuotas ungurys susuktame maki, ritinėlyje. Ungurį aš mėgstu ir pažįstu dar nuo tų laikų, kai skraidžiau į Japoniją, kaip jūs skraidote pas pusbrolį į Airiją, kiekviena galima proga, ir aš žinau, kad ne visur jį gerai pasirenka (man dar labai patinka jis restorane Narushi: valgiau ten Vilniuje „Užkalnis Vilniuje rado geriausius sušius ir dar vieną patiekalą, geriausią Europoje“ ir netgi Nidoje „Užkalnis valgė Nidoje taip brangiai, kad sumokėti teko Ingai Valinskienei“).
O tas gigantiškas sushi-tarataras, arba tartarušis, kurį taip vadinsiu nuo šiol (siūlau restoranui taip jį ir pavadinti), buvo absoliučiai gaivus ir įdomus priminimas apie tai, kad japonų virtuvė nėra vien tradicija, ir ji nuolatos evoliucionuoja, ir kodėl ši tradicija negali įvykti Lietuvos sostinėje, istoriniame Žvėryno rajone?
Palaukite, aš dar užsisakiau ir picą. Kaip ir anksčiau, tai buvo viena geriausių Vilniaus picų. Tai specialusis Užkalnio variantas: klasikinė Margarita su gausiu ančiuvių priedu, o taip pat vyšniniais pomidorais. Sūrumas ir pomidoriukų saldumas, štai kur paslaptis. Esu pasiekęs tą lygį gyvenime, kai į pasaulį leidžiu ne tik koldūnus, burgerius ir padažus, bet ir picos gaminamos taip, kaip man patinka. Traškus, labai geras padas. Neperkrauti priedai. Teisingas sūris. Viskas, ko reikia šventėms ir vakarui, pavargus po darbų.
Man maistas yra potyris, ir jis turi atitikti nuotaiką ir mano vidinius bioritmus. Čia yra tas atvejis.
Aš nežinau, kaip ir kodėl šeimininkas Simas sugalvojo kartu gaminti sušius ir picas. „Aš pėdų neradau, kuriom tu išėjai, aš neradau dangaus, iš kur tu atėjai“. Bet ši picerija-sušerija yra kaip meilė, kurios negali paaiškinti gamtos dėsniai, kurios neturi būti, bet vis tiek ji yra. Jums ir jūsų šventėms, tarpušvenčiui ir gyvenimui. Penkios žąsys iš penkių.
Kainos čekyje, bet ne dėl kainos ten einu. Rinkitės širdimi.
Sushi Stop – Don Simon, Kęstučio 34, Vilnius. Tel. +370 690 99995. Tinklalapis: www.donsimon.lt.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo vidurdienio iki 22:00, sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 21:00.
