Aš ir pats pasimetęs ir suglumęs: labai norėjau, kad tas restoranas pasirodytų geras, nepaisant visų ankstyvų ženklų ore ir medžių lapuose, kad jis bus tik toks, koks gali būti. Kai ten užsisakėme pietus (nepaisant to, kad valgiaraštis pranašavo tiek pat džiaugsmo, kiek koks nors senas aprūdijęs troleibusas, snūduriuojantis gatvėje), aš norėjau, kad jiems pasisektų, juo labiau kad padavėjas buvo labai draugiškas ir tikrai dirbo savo darbą puikiai – paskui pasidarė gaila, kad toks tragiškas restoranas nepelnytai turi tokį gerą padavėją. Tai buvo taip pat liūdna, kaip pamatyti kokį galingą ir garsų lenktynininką vairuojant taksi automobilį nevykusioje bendrovėje, kuri gaudo lengvatikius užsieniečius prie oro uosto. Tas padavėjas galėtų dirbti kur nors, kur yra ne taip nyku ir kur maistas turi kokį nors pritaikymą, susijusį su malonumu, o ne tik dedamas ant lėkščių, kad jį būtų galima nufotografuoti ir apžiūrėti kaip nuobodybės ir numirusios vaizduotės fosiliją.
Kas dar gerai šiame restorane? Be abejo, lokacija. Vienoje pusėje – Neris, kitoje – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurią liaudyje vadina tiesiog „Petro Povilo“ ir kurią turistams noriai rodo be ironijos girdamiesi, kad jokie lietuviai menininkai ar architektai jos nė pirštu nepalietė, – viskas yra kūrybinis importas iš Italijos. Panašiai čiabuviai Ganoje mane kažkada ramino, kaip ir kitus atvykėlius, rodydami naujai pastatytą kabantį tiltą džiunglėse: „Eikit drąsiai, nebijokit, čia ne afrikiečiai darė, čia viskas Kanados inžinierių sumontuota, mes net nelietėm.“
Grįžtame į restoraną. Valgiaraštis, kaip jau minėjau, yra be jokios minties, be jokių ambicijų ir be jokios vaizduotės. Mokesčių inspekcija ir „Sodra“ įdomesnį valgiaraštį sugalvotų. Uždaryta infekcinė ligoninė užkaltais langais ir su atjungtu vandeniu ir elektra turbūt sugalvotų smagesnį meniu, net jei pacientų jau nebėra arba jie mirę. Užsisakome ne tai, ko labai norisi, o tai, ko mažiausiai nesinori, nors šiaip nesinori nieko. Jeigu ne mano darbas, eičiau lauk iš ten ir valgyčiau kur nors kitur, kur man patinka, o dabar turiu ragauti, ką čia atneš.
Kol laukiame, smegenis džiovina baisi muzika: būtų geriau net koks nors rusiškas popsas arba kvailas techno, bet čia blogiausia, ką galima sugalvoti: septynerių metų senumo pusiau hitai iš trečiarūšio radijo, matyt, „siurbti“ iš kokio „YouTube“automatinio parinkimo sąrašų, muzikinis šlamštas tiems, kas nemėgsta muzikos. Ten dainos, kurių niekas savo noru nepasirinktų, tokias dainas klauso automobilyje tik todėl, kad tingi perjungti stotį. Muzika, kuri dar labiau nupigina visą pojūtį, kai restorane pasijunti kaip valčių nuomos punkte prie Žaliųjų ežerų, kur dirba ant viso pasaulio pikta administratorė, vardu Džiuljeta, ir kuri leidžia muziką pagal savo skonį, suformuotą paauglystėje pagal tai, ką ji girdėjo pažįstamų marozų automobiliuose, kol juos mylavo ant įkaitusių vasaros karštyje sintetinių sėdynių apdangalų.
Vidutiniški šaltibarščiai su dviem ketvirtukais kiaušinio (visą kiaušinį supjaustyt per gerai būtų) ir bulvės nemalonaus vaikystės skonio, apkepintos per dideliame riebalų kiekyje, to riebalo prisigėrusios ir spinduliuojančios nemeilę maistui ir jokio skonio nebuvimą. Ko stebiuosi? Pirmieji vidutiniškai neįdomūs šaltibarščiai mano gyvenime? Žinoma, kad ne. Degalinėje parduodami plastiko indelyje geresni? Žinoma, kad taip.
Tunų tartaras buvo neskaniausias toks patiekalas turint omeny mano ilgą kritiko patirtį, o aš esu valgęs gyvenime daug kur, net Kaune pas tuos japonų klounus prie Laisvės alėjos, iš kur išsinešėm nesuvalgytą maistą, nes šeimininkas neleido palikti, ir išmetėm į šiukšliadėžę, bet buvo gaila šiukšliadėžės (Užkalnis rado blogiausią restoraną šalyje (nuolat pildoma). Šeimininkai liko giliai įžeisti ir baugino, kad bus pasekmių, bet jų kerštas pasirodė dar skystesnis už jų maisto kokybę ir pakibo ore kaip sušalęs geologo snarglys Antarkties speiguose.
„Bacchus“ tartaro normalūs (nors neišskirtiniai) tunai buvo sumaišyti su kietų, sprangių avokadų kubeliais, ir patiekalas buvo tiek pat patrauklus, kiek patrauklūs būtų lašišų ikrai, sumaišius juos su kapotomis žaliomis bulvėmis. Jei būtų dviem sluoksniais (apačioje avokadai, viršuje tunai), tai tunus bent jau galima būtų nesunkiai nugramdyti. Apie kokius nors priedus ir puošmenas ant patiekalo net nešneku: jie privalomi kiekviename prastame restorane. Čia taip suprantama aukštoji virtuvė, koktu net pasakoti. Ankščiau lėkštes nutepdavo kokiu spalvotu padažu, taip vaizduodami estetiką, nors estetika labiau primindavo nesakysiu kuo išteptą pirštą, kuriuo braukoma viešajame tualete ant sienos, dabar jau ta mada baigėsi, ir ant lėkštės padėliojama be supratimo ir be tikslo kokių nors egzotinių birbiziukų, kurie nei dera, nei reikalingi.
Apie šonkaulius pasakysiu tik tiek, kad ne per riebūs, gal net sausoki, bet visas autentiškas pojūtis pašildyto pusfabrikačio – o ko aš tikėjausi? Gal kad man juos išrūkys ir paruoš savos gamybos padaže? Nejuokinkit. Viskas – pagal programą: atidarėme restoraną, turim patalpas, gaminam bet ką bet kaip, svarbiausia, kad ne blogiau negu visose vidutiniškose Lietuvos šėryklose. Ar čia blogiau, negu tinkliniuose prekybcentrių tvartuose? Ne, ne blogiau, taip pat.
Šašlykas buvo išskirtinis savo niūriu paprastumu. Priminė tuos mėsgalius, duodamus per lietingą pavasario mugę ant popierinės lėkštės, kurioje jie vartosi, rizikuodami nukristi ant purvino grindinio, ir juos smeigiant plastmasine šakute ši sulinksta, tada pusė tų mėsgalių keliauja į perpildytą šiukšlinę. Čia šakutė buvo metalinė, o šiukšline jaučiausi aš.
Maistas nekėlė jokių minčių, išskyrus vieną: kad aš daugiau nenoriu čia grįžti ir kad gyvenimas per trumpas, kad į save dėčiau kažkokius maisto pavidalo dalykus, nesusijusius nei su skoniu, nei su laime, nei su apetitu. Po tokių pietų labiausiai tiktų sutraukti elektroninę cigaretę be tabako, iš popierinio puoduko išlenkti nealkoholinės degtinės ir pamylėti guminę moterį.
Dviese sumokėjome 45,50 EUR ir arbatpinigius.
Šiame restorane atsispindi viskas, kas yra blogai su maisto kultūra arba jos visišku nebuvimu mūsų Dievo užmirštoje, perkeptoje, pervirtoje ir persūdytoje šalyje, kuri ant visko tarkuoja fermentinį sūrį per burokinę tarką ir pila ryškiai raudoną gesintuvo spalvos kečupą. Jis stovi kaip paminklas mirusioms svajonėms ir negimusioms ambicijoms, beviltiškas kaip bandymas prisiskambinti į išjungtą telefoną. Viena žąsis iš penkių.
„Bacchus“, Antakalnio g. 4A, Vilnius. Tel. +370 627 20600. Tinklalapis – https://www.bacchus.lt, „Facebooko“ profilis – https://www.facebook.com/RestoranasBacchus/.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11.00 iki 23.00 val. Penktadienis ir šeštadieniais – nuo 11.00 iki vidurnakčio.
