„Je suis Charlie“, aš esu Charlie, skelbė užrašas ant tūkstančių marškinėlių 2015 metais, po to, kai
Paryžiuje, satyrinio žurnalo Charlie Hebdo redakcijoje, du islamiškieji teroristai nušovė dvylika
žmonių ir vienuolika sužeidė.
O šiandien sakau – Aš Esu Kibinas. Kodėl? Nes prisiruošiau aplankyti tą vietą, kuri buvo tada, kai aš dar nebuvau gimęs, kuri buvo ten per visą mano gyvenimą, kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, ir kurioje supratau, kad kai kurie labai geri dalykai nesikeičia.
Senoji kibininė veikia nuo 1969 metų – ji buvo dalis Trakų projekto, kurį pradėjo okupuotos Lietuvos
vadovas Antanas Sniečkus dar 1955 metais.
Lietuvos valdovų rezidencijos atkūrimas buvo sumanymas, kurio vykdymą ir pasakišką finansavimą
Lietuvos komunistai išsiverkė iš Kremliaus, pripūtę ideologinių pasakų: girdi, tai yra apie Lietuvos
liaudies kovą, kartu su didžia rusų tauta, prieš vokiečių atėjūnus (kryžiuočius). Neatsitiktinai
sovietmečiu net apie Žalgirio mūšį buvo pasakojama, pabrėžiant, kad narsiausiai kovėsi Smolensko
pulkai (lyg Rusija būtų atsiuntusi savo nesavanaudišką pagalbą lietuviams), ir pamirštant pasakyti,
kad Smolenskas tada buvo Lietuvos dalis, o Rusijos valstybės tada net nebuvo.
Trakų karaimai, Krymo žydai, kurių protėvius kunigaikštis Vytautas atsivežė savo asmeninei
apsaugai (anais laikais vietiniais buvo sunkiau pasitikėti), buvo sovietų Lietuvoje pateikiami kaip
daugiatautės darnios sovietinės liaudies pavyzdžiai, ir todėl jų pyragėliai (kibinai) buvo siūlomi
turistams iš visos Sovietų Sąjungos, atvažiavusiems į Trakus, kaip Lietuvos gardėsis.
Prie šitos pačios kibininės, esančios Karaimų gatvėje sename name, kurio net ir planavimas per pusę šimtmečio nelabai pasikeitė (tik žymiai daugiau, negu anksčiau, šiandien prikabinėta ir pridėliota istorinių ir etnografinių artefaktų, kas atrodo puikiai ir primena amerikietišką restoraną kur nors Oregono miškuose, perdirbtą iš senos lentpjūvės, kurio viduje bus visko daug lentynose ir palubėje, nuo lokio iškamšos iki senų alaus bokalų, pjūklų, plaktukų, paveikslų ir staltiesių) tais laikais stovėdavo turistų eilės net lauke, tokia buvo paklausa ir susidomėjimas.
Šiandien tai visa kibinų imperija – jie turi kelias vietas Trakuose (net „kibininę piceriją“), prie
autostrados Vilnius-Kaunas yra ta didžiulė Karališka senoji kibininė net su maistu išsivežti („Kibin
Drive“), turi restoraną Trakų Vokėje ir net Vilniuje penkias kibinų kavines, nekalbant jau apie
vagonėlius su kibinais. Viskas prasidėjo nuo šios Senosios kibininės prieš penkiasdešimt ketverius
metus.
Šiandien kibinų pasirinkimas didesnis, negu bet kada anksčiau, ir yra didelis meniu, kurio nebuvo
mano vaikystėje – nuo Kijyvo kotletų iki kiaulės karkos, nuo cepelinų iki Cezario salotų. Bet mes
renkamės klasiką: kibinas su aviena (tas, po kurio kvepi kibinais pusę dienos, jei bent lašelis kvapnių sulčių nuvarva ant rankų), kibinas su kiauliena, kibinas su grybais.
Kaip atskirti? Valgomų lipdukų niekas neklijuoja – kibinai koduojami spalvotomis servetėlėmis, ant
kurios jie padėti.
Koks įspūdis? Pirmiausia: kokie jie nedidukai, palyginti su šių laikų prekybcentrių kibinais (kuriuos
gamina kuo didesnius, nes neišrankūs pirkėjai renkasi pagal dydį), ir kokia puiki tešla, ir koks skonio
koncentratas įdare. Taip, kai kurie dalykai Lietuvoje yra išlaikyti nepriekaištingai.
Prie kibinų – vištienos sultinys, ir net saldus kmynų gėrimas, apie kurį anuomet visi juokaudavo, nes
kmynai, supranti, yra liaudies medicinos priemonė mažinti itin geidulingų vyrų potraukį moterims
(manau, senolės tą gėrimą sugalvojo iš pavydo, nes negalėjo ramiai girdėti, kaip už sienos jaunikles
tratina ano meto nepasotinami barzdočiai karžygiai). Neteko girdėti, kad nuo to gėrimo kas nors būtų apsiraminęs.
Nusprendėme, kad jau savaitgalis, tai imsim traškių lazdelių iš kibinų tešlos (kaip labai delikatūs
sausainiai su kmynais, tokie lietuviški „torinesi“, itališkos duonos lazdelės), ir keptos duonos su sūriu, nuo kurios pasijutau esąs ne tik kibinas, bet ir lietuvis.
Bendras įspūdis – geresnis, negu tikėjausi. Ypač šiais laikais, kai kibinus ne tik Trakuose, bet ir šiaip
Lietuvoje gamina daugelis, šimtai gamintojų, tačiau būtent čia verta atvažiuoti, kad iš naujo galėtumėt sukalibruoti standartą, link kurio visi pasaulio kibinistai, kibinarijai ir kibinkepiai turi stiebtis.
Dviese sumokėjome 29,10 EUR ir arbatpinigių. Išvažiavome sotūs, ir dar į namus tų lazdelių ir
duonos parsivežėme.
Ką galiu pasakyti? Aukso standartas. Penkios žąsys iš penkių.
Senoji kibininė, Karaimų g. 65, Trakai. +370 659 72 132. Tinklalapis: www.kibinas.lt
Kasdien nuo 10:00 iki 22:00.
