Esu išbandęs visus tris dalykus, galiu rekomenduoti tik pirmąjį.
O dar skaitytojui patinka skaityti apie maistą, nes valgome mes visi ir kiekvieną dieną. Todėl skaitytojas turi autentišką santykį su šia tema.
Dabar grįžkime prie antraštės. Nesąmonė, kas nori būti, kaip Užkalnis? Man irgi keista, tačiau kažkodėl žmonės slapčia apie tai svajoja, bijo apie tai prisipažinti, žino, kad užkalnybė jiems nepasiekiama, ir todėl širsta.
Restoranas Protėviai įsikūrė elitinėje Vilniaus vietoje – anksčiau daug metų ten gyveno restoranas Zoe’s, garsėjęs auksinio anuometinio kontingento susibūrimu. Odminių gatvėje, tiesiai priešais Katedrą, sėdėdavo popkultūros atstovai, pižonai ir visokie įtakotojai, kurių dar tada niekas nevadino „influenceriais“. Ten eidavo daug užsieniečių, kai jiems nebebuvo aktualu skinti mergas liūdnos reputacijos klubuose (nes jau būdavo kokią katytę nusiskynę).
Ten sėdėdavau ir aš, grįžęs iš Anglijos 2011 metais ir apsigyvenęs Vilniaus Senamiesčio širdyje, Bernardinų gatvėje (beje, apie savo gyvenimą ten ir santykį su tomis vietomis visai neseniai pasakojau „Delfi“ laidoje rusų kalba, tai jeigu norite išgirsti mane kalbant rusiškai, labai kviečiu pasižiūrėti).
Man Zoe’s viskas tiko: brangu, nelietuviška ir burgeriai. Šiandien pasižiūriu į nuotraukas ir stebiuosi: labai keista, kaip man galėjo patikti toks paprastas maistas. Lietuva tais laikais buvo žymiai paprastesnė.
Dabar restoranas Protėviai (o jų pavadinimas yra sumanytas kaip aliuzija į senus laikus, kai mūsų protėviai kepdavo mėsą ant ugnies) ten viską pakeitė, ir ne tik interjero išsidėstymą. Protėviai primena tradicinę, labai vyrišką, Londono steikų vietą, kur eina jauni bankininkai ir jaučiasi itin politiškai nekorektiški ir elgiasi, lyg būtų Dievo dovana visoms pasaulio moterims (buvo Britanijos sostinėje toks Gaucho Grill, ir dabar yra likęs, tik vadinasi tiesiog Gaucho, bet, jei būsite Londone, negaliu rekomenduoti, nes liko tik šešėlis iš senosios kokybės).
Kas man patiko, tai didžiulis dėmėsys būtent pačiai mėsai: pirmoji pamoka būtų tokia – gal šiandien neužsisakykite to, ką visada užsisakote, ir pasitarkite su padavėju, kas jam atrodo geriausia tądien.
Mudu su draugu pasielgėme būtent taip, veikėme, neklausydami savosios nuojautos ir net patirties, ir tikrai nenusivylėme.
Kodėl elgėmės ne pagal nuojautą? Nes ir man, ir mano draugui pasiūlymas paragauti lietuviškos jautienos atrodė neįprastas. Lietuvos mėsinės gyvulininkystės tradicija nėra įspūdinga. Gerų veislinių jaučių bandų beveik nėra, net geriausi ūkininkai neturi tokių apimčių, kad galėtų būti patikimi tiekėjai, ir visi mano pažįstami restoranininkai sako, kad tikrai nelabai apsimoka rizikuoti: yra pasaulyje kelios šalys, tiekiančios pačios geriausios kokybės jautieną, ir su jomis viskas saugiau. Tai JAV, Australija, Japonija, Argentina, Urugvajus. Pastarasis tiekia pasauliui tiek daug, kad pačiame Urugvajuje, neturtingame krašte, lieka tik apgailėtina kokybė. Gyvenau Montevidėjuje vieną žiemą, tai pamačiau, ką reiškia būti eksportuotojų krašte, kur patiems gyventojams yra per brangus tas produktas, kurį jie tiekia kitiems.
Lietuviška jautiena pasirodė šįkart net sodresnio skonio ir įsimintinesnė, negu urugvajietiška. Neįtikėtina. Tas gabaliukas, kurį matote, kainavo 56 eurus, urugvajietiškas – 45,50 EUR, ir irgi buvo labai geras. Bet lietuviškas nugalėjo.
Trečioji pamoka: kai klausia, kaip kepti, visada sakykite: kaip siūlo šefas, taip ir kepkite. O jeigu jums labai norisi „gerai iškepto“ kepsnio, o ne kruvino, kam jums išvis eiti į gerą steikų restoraną?
Hamachi (geltonuodegės) tartaras, nuo kurio pradėjome vakarienę, buvo irgi pavyzdinis, kaip ir visi garnyrai (kažkas man patarė nevartoti šito žodžio, bet nežinau, kas su juo blogai, priminkite, kokia problema?): marinuoti agurkai, burokėliai ir straciatella sūris su persikais, pastarasis (8,50 EUR) buvo toks geras, kad galima jį siūlyti, kaip atskirą patiekalą.
Dviese sumokėjome 209 EUR ir suapvalinome iki 230 EUR.
Labai džiugu, kad Vilniuje atsirado nauja gera ir labai tradicinė kepsnių vieta. Greta neseniai rastos ir šokiruojančiai geros Firenze („Kodėl restoranai Užkalnį vaišina, o jūsų ne?“), greta jau klasika tapusio Bon Chop („Užkalnis rado Vilniuje kepsnius, dėl kurių myli Lietuvą, arba jautiena po 110 eurų“ ) ir puikiojo Bučerio („Užkalnis suleido dantis į kruviną mėsą“), Vilniuje turime dar vieną kompetentingą mėsavalgių instituciją. Keturios žąsys iš penkių.
Protėviai, Odminių g. 3, Vilnius.
Tel. +370 600 98333.
Tinklalapis: https://www.proteviai.com
Nuo antradienio iki penktadienio – nuo 17:00 iki 23:00. Šeštadienį ir sekmadienį – nuo 14:00 iki 23:00.
