Todėl daugelis gruzinų restoranų Lietuvoje net ir šiais laikais buvo iš esmės skirti nostalgijos kamuojamiems kolūkiniams runkeliams, nieko neišmanantiems apie maistą. Tiems, kas liurlina saldų pigų gruzinišką vynelį iš prekybcentrio ir įsivaizduoja, kad čia tokia klasika. Iš tikrųjų tie kompotai, dauguma jų nemokšiškai pagaminti ir saldūs, kaip sirupas, ligi šiol teršiantys parduotuvių lentynas, yra tik prisiminimas apie tai, kaip blogai buvo su skoniu ir maistu sovietų šalyje.
Naujas gruzinų restoranas „Ogmios mieste“ atrodo gana paprastai ir moderniai – vadinasi „Chinkalnia“ ir ant stalo, greta meniu, padėta instrukcija, kaip valgyti tuos didelius koldūnus. Bet tai ne gruziniška koldūninė, o restoranas su normaliu valgiaraščiu, kas yra gerai, nes koldūninė būtų dar vienas hipsterinis vieno patiekalo restoranas, ir man jau gana vieno patiekalo užkandinių.
Aš chinkalius valgau ne pagal instrukciją, nes neišmetu tų uodegėlių nuo koldūno viršaus: jos man yra skaniausia dalis. Be to, jeigu aš moku už visą koldūną, aš ir suvalgysiu visą koldūną, ir ką jūs man į tai. Jau nuo vaikystės nekenčiu, kai man aiškina, kaip valgyti: atsimenu, kažkas iš suaugusiųjų patarė nevalgyti ledų iškart, palaukti, kol aptirps, ir tada šaukšteliu kabinti skystą pieno tirpeną („taip bus geriau gerklei, neperšalsi“) – taip pasiutau tai išgirdęs, galvoju, idiotai, ar jūs žinote, kokia ledų idėja apskritai? Jie turi būti šalti.
Dar mums pasitaikė padavėja (gal jos ir visos ten tokios, aš nežinau), kuri visa kibirkščiavo entuziazmu, ir, paklaususi, koks chinkalis labiau patiko, su sūriu ar su mėsa, ir mano draugei teisingai atsakius, kad su sūriu, sumušė su ja delnais. „Duokit penkis, man irgi“. Ji viskuo rūpinosi ir viskuo domėjosi, ir apskritai, atrodė, kad darbas jai labai patinka. Dar mus mokė gruziniškai atsisveikinti (jau pamiršau, kaip tai reikia sakyti), bet čia jau buvo po valgio. Lietuvos padavėjai, norite arbatpinigių?
Pirmiausia, nedirbkite tinklinėse šėryklose, kur ateina kiaulės-taupyklės dienos pietų už tris eurus, kurie niekada padavėjai nieko nepalieka, nedirbkite kurortų skylėse-cepeliniškėse ir visokiuose Belmonto grioviuose, nes ten ateina mamos su blogai išauklėtais vaikais, ir iš jų irgi arbatpinigių nesulauksite, nes jos bjaurios ir susiraukusios. Bet, svarbiausia, dirbkite taip, kaip atrodytų, jog šiandien yra geriausia diena jūsų gyvenime. Kaip ta padavėja iš „Chinkalnia“.
Du skirtingi chinkaliai (kiekvienas po 0,89 euro, ir gera matyti patiekalus šiais laikais, kurie nė euro nekainuoja) buvo abu pilni sultinio ir kvapnūs. Sūris viduje buvo švelnus ir kreminis, o mėsa kvepėjo žolelėmis. Jau vien nuo jų galima buvo pavalgyti, bet argi mes kada užsisakome normaliai? Niekada.
Dar buvo adžariškas chačiapuris (4,90 EUR), ir aš paprašiau, kad būtų ne su vienu kiaušiniu, o su dviem. Kam valgyti mažiau, jeigu galima daugiau? Nuostabi tąsi sūrio tešla – kaip geriausiuose Gruzijos restoranuose, nes netgi Gruzijoje ne visur skaniai padaro chačiapurius, turistinėse vietose kartais jie būna sprangūs. Čia mes sušveitėme visą porciją, ir, kad nebūtų maža, dar užsisakėme kubdari, kas yra iš esmės mėsos pyragas (5,50 EUR), ir padavėja perspėjo, kad jis bus toks sausesnis, bet mums jis visiškai sausas nepasirodė. „Turbūt šefas pasistengė“, toks buvo padavėjos spėjimas. Mes tą pyragą paprašėme supakuoti išsinešti, nes baigti patiekalo nebegalėjome, nes jau buvome persivalgę, o dar nepriėjome prie pagrindinių patiekalų.
Pagrindiniai patiekalai buvo liulia-kebabas (6,90 EUR), kurio dydis buvo kaip nedidelio batono, irgi neįmanoma viso suvalgyti – minkšta, dieviška malta veršiena. Šis patiekalas man asmeniškai yra skaniausia, ką pagamina Kaukaze ar Turkijoje, aš galėčiau jį valgyti kasdien.
Dar nuostabiai geras buvo kiaulienos šašlykas (7,40 EUR) – tikrai geresnis, negu visi šašlykai, kuriuos valgiau pačioje Gruzijoje. Ir man patiko, kad jo neatneša ant iešmo ir nedaro iš to cirko, kaip kai kur. Juk jūs man nenešate keptuvės greta kotletų arba puodo greta sriubos lėkštės, tai ir iešmo tampyti nereikia. Jei norėčiau pats nuo iešmo nutraukinėti mėsą, dirbčiau prie grilio.
Už visą šitą egzotikos nukrautą stalą (dar buvo ir daržovių, ir padažų, ir gėrimų, ir desertų), kur patiekalų būtų užtekę keturiems, sumokėjome tik 46,58 EUR, na, ir dar arbatpinigius. Retas atvejis, kai absoliučiai visi patiekalai buvo ne tik nepriekaištingi, bet ir tokie, kuriuos užsisakyčiau vėl, tik gal ne per vieną kartą, nes nuo tokių puotų galima sprogti.
Ši paprasta gruzinų vieta turi didelę ateitį – žmonės ateis dėl puikaus maisto, ne dėl madingo išsidirbinėjimo ar pripūstų legendų apie kokį nors medaliais apdovanotą alyvuogių aliejų arba Himalajų druską, kurią kalnuose kasa akli pigmėjai. Vilniui labai reikia tokios vietos.
Penkios žąsys iš penkių.
Chinkalnia, Šeimos aikštė 3, Ogmios Miestas, Verkių g. 29, Vilnius. Tel. +370 614 55445. Facebook puslapis.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 10:00 iki 23:00
