Sostinės baras vilioja neįprastomis atrakcijomis – rezervacijos į baltos mišrainės ar čeburekų degustacijas išgraibstomos akimirksniu

Prieš kelerius metus sostinėje barą 90-ųjų tema „Slojikai“ atidaręs Paulius Liubertas sugalvojo, kaip prisivilioti lankytojų. „Reikia degustacinių vakarienių, bet – paprastesnių, ne tokių brangių“, – sako iš Pasvalio kilęs Paulius. Šią sėkmingą idėją lydi ir kiti netradiciniai, bet lankytojų palankiai vertinami sumanymai.

– Firminės „Slojikų“ degustacijos jau tapo fenomenu. Pavyzdžiui, „Baltos mišrainės degustacija žvakių šviesoje“. Kvietimas – lyg ir bajeris, bet kartu ir ne. Papasakok, kokią turėjai idėją?

– Visai ne bajeris, labai rimtai viską darom. Bet taip, daug kas galvoja, kad tie renginiai net nevyksta. Gavom labai daug atsiliepimų žmonių, kurie pagalvojo – kaip seniau buvo madinga feisbuke paskelbti nesąmonę ir tiek (juokiasi). Sukuriam ir mes tokį įspūdį. Galvojome – ką čia tokio įdomaus padaryti? Pabandėm per Naujuosius Metus surengti baltos mišrainės degustaciją žvakių šviesoj. Paskelbėme renginį. Ir sulaukėme labai didelio susidomėjimo. Pas mus staliukų – vos keliolika, rezervacijos labai greitai užsipildė. O susidomėjimas augo ir toliau.

Pajutom poreikį, kad žmonėms reikia tokių nesąmonių (šypsosi). Gal ir nereikėtų sakyti „nesąmonių“… Reikia degustacinių vakarienių, bet – paprastesnių, ne tokių brangių. Ir patiekalų atrandam įdomesnių, retesnių – kokių šiaip kitame restorane negausi, nebent pas mamą, bet su mama irgi tartis reikia (šypsosi). Radome savitą nišą. Ir labai puikų virėją, kuris moka pagaminti praktiškai bet ką.

O kad būtų įdomiau, prie vakarienių pridėjome ir po muzikontą (šypsosi). Per valentinkę prie čeburekų degustacijos ponas Algimantas padraskė akordeoną. Visiems patiko dar labiau, vietų neliko per kelias valandas. Tad moters dienai pasikvietėme skrabalistą Karolį Šileiką ir degustuosime „Jūratės kotletus“.

– Panašu, kad vilniečiams trūko paprastumo, grįžimo į neįpareigojančią namų aplinką. Pataikėte! Ir „Svečias prie radiatoriaus“ – įdomu. Kaip sekasi?

– Tikrai to trūko. Ir ateina nuo trečią dešimtį tik pradėjusių iki šešiasdešimtmečių.

O „Svečią prie radiatoriaus“ (alus „Slojikuose“ teka iš tam pritaikyto senovinio radiatoriaus. – aut. past.) net ne patys sugalvojome. Atsirado žmonių, kurie patys pasisiūlė – kad norėtų pas mus prie baro pastovėti. Pasikviečiame įdomių Vilniaus asmenybių – buvusių žinomų barmenų, kurie dabar jau užsiima kuo nors kitu, bet norėtų prisiminti įgūdžius ir „išbėgti į aikštelę“. Ateina prie mūsų radiatoriaus pabendrauti, pasikalbėti.

– Kertuojos prieplauka-baras Molėtų rajone – pirmas tavo bandymas barą įkurti regione?

– Ten darome paplūdimio barą, kokių galbūt daugiau ne Lietuvoje, bet užsienyje. Grojame regiuką, nuomojame valtis, irklentes, rengiame koncertus. Ir žmonių iš Pasvalio tikrai atvažiuoja – kas vyksta prie ežerų į Uteną, Molėtus.

Kertuoja – kaimas, kur gal tik keturios sodybos. Esame miško viduryje, prie ežero. Ne sezono metu žmonių ten nebūna. Kai prasideda pirmieji karščiai ir galima lįsti į vandenį, atsidarome. Graži pakrantė, suvažiuoja daug poilsiautojų, stovyklautojų…

Tai išėjo neplanuotai. Su draugais poilsiavome, vaikščiojau palei ežerą, pamačiau apleistą prieplauką ir būdą. Pagalvojau, kad galima ką nors įdomaus padaryti. Savininkai idėją irgi priėmė džiaugsmingai: „Daug metų stovi apleista. Jei tik nori – daryk.“ Taip ir išėjo (šypsosi).

– Kokia tavo patirtis – ar įmanoma sėkmingą, mintį turintį barą įkurti nedideliame miestelyje? Pasvalyje?

– Viskas įmanoma. Turiu ir teigiamų, ir neigiamų patirčių. O kalbant apie Pasvalį – aludžių, snarglinių būdavo. Bet baro jaunimui… Jei kas ir bandė kada Pasvalyje tai padaryti, dar buvo daug mafijozų, kurie įvesdavo savo taisykles. Ir visi barai „pasibaigdavo“ (nusijuokia). Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Kaip būtų dabar? Neįsivaizduoju. Turbūt paskutinis bandymas – „Mūša“. Bet, kiek buvau nuvažiavęs, jis nepritraukdavo daug žmonių – gan toli nuo centro, be to – ne baras, o klubas. Bet, manau, įkurti mažą bariuką kam nors tikrai pavyktų. Tik reikėtų, kad tas žmogus ten pats gyventų ir dirbtų. Tai toks verslas, kurio negali palikti ir kas porą savaičių aplankyti. Reikia gyvybės, priežiūros, supratimo.

Vienas mano draugas Kazlų Rūdoje išsinuomojo seną apleistą traukinių stotį ir prie bėgių padarė bariuką. Jam labai gerai sekasi. Kazlų Rūdoje gan daug žmonių, pro ten daug kas pravažiuoja, daug dirbančių „Ikea“ fabrike. Pritraukia ir renginiais.

Aišku, daug ir atvejų, kai provincijoje bandymai nepasiteisina. Lietuvoje man trūksta kultūros, kurią gali pamatyti nuvažiavęs į Vakarų, Pietų Europą. Net ir mažuose kaimeliuose pilna bariukų, kur seneliai, pensininkai sėdi ir kartu išgeria, bendrauja. Pas mus to nėra – kad pensininkai sugalvotų ateiti į barą. Jei po kelių dešimtmečių tai pasikeis, ir kultūra turėtų pasikeisti.

– Turbūt galime sakyti, kad barų kultūra – mūsų bendravimo kultūros atspindys. Ir pačiai teko matyti, kaip viename Graikijos kaimelyje net vidury savaitės įvairaus amžiaus žmonės iki vėlumos kartu sėdi bare, šnekasi, dainuoja, šoka… Tai gražu.

– Taip! Ir arčiau Lietuvos teko matyti – Čekijoje, Pietų Lenkijoje. Mūsų krašte tai dar neįprasta, tad ir vyresnės auditorijos žmonių bariukai dar neturi.

– Ačiū už pokalbį, sėkmės!