Palangiškė dalijasi 100 metų skaičiuojančiu plonų ir traškių žagarėlių receptu: stebina, kai parduotuvėse jie atrodo lyg „pončkos“

Tęsiu straipsnių ciklą „Iš aukso fondo“ ir šįkart rubrikoje „Maistas“ svečiuojasi Zina Bružienė iš Palangos su ypatingu žagarėlių receptu. Ypatingas – nes paveldėtas iš smetoniškoje Lietuvoje gyvenusios močiutės, kuri buvo puiki gaspadinė ir neabejotinai Zinai perteikė visą savo meilę maistui. Šiandien mano pašnekovė šia meile dalijasi su savo sekėjais feisbuke sukurtoje grupėje „Zinos virtuvėje“, o mums atskleidžia firminį traškių žagarėlių receptą.

Trapios tešlos paslaptis

Zina pasakoja, kad 1906 metais gimusi močiutė gana anksti ištekėjo – eidama septynioliktus metus. Ir gana anksti liko našlė su trimis vaikais. „Mano tėtis buvo jauniausias – jam tebuvo vos trys metai, kai neteko savo tėčio“, – giminės istoriją pasakoja Zina, ilgus metus gimnazijoje dirbusi direktoriaus pavaduotoja.

Močiutei vienai reikėjo užauginti tris vaikus, tad visą gyvenimą praleido namuose ir buvo labai gera šeimininkė.

„Būdavo, ateinu pas ją į svečius ir sakydavo man: „Na ką, Zinut, darysime? Iškepsiu tau žagarėlių“. Kaip ji sakydavo, – smetoniškas receptas, todėl negali būti neskanu. Pasodindavo mane, piemenką, prie spintelės kampo, pati užsirišdavo baltą kvarbatkėlėm apmegztą skarelę, po ja kruopščiai paslėpdavo kiekvieną nuo kaktos nubrauktą plaukelį ir pradėdavo burtus: šaukštu skaičiavo miltus, maišė, minkė, kočiojo, pjaustė, vartė, o kai tešlą mušdavo, ant smilkinių sublizgėdavo maži prakaito rasos lašeliai“, – prisimena Zina. Beje, močiutei jie buvo žagarėliai, nors dauguma tais laikais vadindavo „chrustais“.

Zinos akyse močiutė beregint ir pagamindavo vienos porcijos – iš vieno kiaušinio – tešlą, tiesa, užtrukdavo, kol ją išmušdavo.

„Niekur nebuvau nei skaičiusi, nei mačiusi, kad žagarėlių tešlą „muštų“. Paskui, kai jau buvau 12-13 metų, ir man duodavo tešlą su kočėlu pamušti, ir mokė, kad reikia trumpais judesiais lyg plaktuku mušti tol, kol tešla lyg tokiomis pūslytėmis atsisluoksniuoja – tai yra, prisisotina oro. Toks žagarėlis kepdamas pučiasi – nereikia jokių tešlos kildintojų. O kai tešla plonai iškočiojama, žagarėlis būna ir labai traškus“.

Beje, karštų žagarėlių anūkei močiutė neduodavo ragauti. „Jie būtinai turėdavo atvėsti, tada būdavo apibarstomi cukraus pudra, ir didžiulis porcelianinis bliūdas su mėlynom gėlytėm būdavo pastumiamas man po nosimi sakant: „Na, dabar šveisk!“ Ir šveisdavau. Net žandai plyšdavo. Žagarėlis buvo lengvutėlis, traputėlis, plonytis, pasipuošęs gundančiomis pūslytėmis. Įdėtas į burną traškėdamas subyrėdavo į mažus gabalėlius, užliedamas gomurį palaiminga skonio jūra“, – kaip šiandien pojūtį atsimena Zina.

Spurga nėra žagarėlis

Recepto Zina tada neužsirašė ir sako gyvenimo eigoje buvo jį pamiršusi. Tačiau prieš kelerius metus jį prisiminė.

„O prisiminiau tada, kai parduotuvėje išvydau žagarėliais pavadintas storas „pončkas“. Suprantu – skanu, bet tai nėra žagarėlis. Man tai yra kažkoks pasityčiojimas. Pažiūrėkite žodyne, kas yra žagaras: sausa, plona, traški ir trapi šakelė. Todėl ir žagarėlis – plonas bei traškus“, – sako žemaitė, pabrėžianti, kad nėra nusiteikusi prieš spurgas.

Močiutės firminių žagarėlių receptą Zinai nebuvo sunku atkurti iš atminties, nes jis – labai nesudėtingas: visų produktų reikia po vieną vienetą, tik miltų neskaičiuoja – mat šie būna skirtingo malimo, tad sunku nurodyti tikslų kiekį. Svarbu žinoti, kad jų reikia tiek, kad tešla nebūtų per kieta – kad ją būtų galima kočioti.

Užtrunka vos valandą

Dar į tešlą reikia įpilti stipraus alkoholio šaukštelį – dėl traškumo ir dėl to, kad kepinys mažiau riebalų prisigertų.

„Aš pilu romą – man jis yra toks kulinarinis gėrimas. Močiutė, man regis, pildavo konjako – turėjo buteliuką tokiems reikalams spintelėje. Ir sakydavo, kad jei alkoholio nėra, iš bėdos galima pilti ir acto, tačiau pati jo nemėgo“, – pasakoja palangiškė.

Nors daugeliui žagarėlių kepimas atrodytų ilgas procesas, žemaitė moja ranka: „Čia valandos reikalas. Kai namiškiai užsinori, po valandos – jau pilnas bliūdas. O dar po dešimties minučių jau nieko nebėra. Ir kai man sako: iškepk savo žagarėlių – žinau, kad tai yra didžiausias man įvertinimas.“

Jei gamina žagarėlius sau ir itin juos mėgstančiam vyrui, užtenka viengubos porcijos. O kai suvažiuoja sūnūs su anūkais, Zinai tenka gaminti iš dvigubos ar net trigubos. Tada jau prireikia ir pagalbininkų. Tiesa, anūkai maži, dar nepadeda, tačiau Zina neabejoja – jei ūgtelėję norės išmokti gaminti žagarėlius, ji bus pasiruošusi: receptas jau laukia.

Mėgsta improvizuoti

Savo feisbuko puslapyje „Zinos virtuvėje“ moteris dalijasi įvairiausiais receptais: sriubų, mėsos patiekalų, desertų, gaminių iš daržovių. Ką gamina, tą ir skelbia.

„Tik man nepatinka konvejeris: gaminti tą patį patiekalą – man lyg peilis. Tarkime, net virdama įprastą burokėlių sriubą aš kaskart improvizuosiu ir vienąkart paruošiu ją su grybais, kitąkart – su frikadelėmis, o trečiąkart pagaminsiu su pupelėmis“, – sako Zina, kviečianti ir kitus šiame puslapyje dalintis savo receptais.

Na o dabar – gardieji smetoniški žagarėliai

Reikės:
1 kiaušinio
1 v. š. su kaupu grietinės
1 v. š. minkšto sviesto
1 v. š. cukraus
žiupsnelio druskos
1 a. š. stipraus alkoholinio gėrimo
miltų – tiek, kad tešlą būtų minkšta ir elastinga

Gaminimas:

* Kiaušinį išsukti su cukrumi, grietine, sviestu ir druska. Įpilti alkoholį, išsukti. Tada berti miltus – ir suminkyti tešlą, kad ji bus minkšta ir elastinga.

* Tada kočėlu daužyti tešlą, ją vis palankstant ir pasukiojant. Tešlą reikia mušti tol, kol atsiranda pūslelės. Tai gali užtrukti ir 10 min., ir 15 min. Tada tešlą uždengti ir palikti pusvalandžiui pailsėti.

* Kočioti tešlą tiek plonai, kiek tik įmanoma. Pjaustyti rombais, per vidurį įpjauti, išnerti per kilpelę ir kepti įkaitusiame aliejuje. Iškepa akimirksniu, todėl patartina turėti visus žagarėlius jau paruoštus. Svarbu neperkepti, tobuliausias žagarėlis – gražios aukso spalvos.

***

Jei ir jūs norite pasidalinti receptu, kurį paveldėjote iš tėvų ar senelių, mielai lauksiu – rašykite man: [e-mail]