Norint sėkmingai diagnozuoti problemos priežastį ir rasti geriausią gydymo būdą, svarbu glaudus bendradarbiavimas ir supratimas tarp šuns savininko ir veterinarijos gydytojo.
Laižligę gali lemti odos sudirgimas, tad siekiant, kad diagnozė būtų kuo aiškesnė, tokiam pacientui gali būti skiriama šalinamoji ar hipoalerginė dieta, atliekamas bakteriologinis testas. Jeigu priežastis slypi odoje, tai padės.
Kai kuriais atvejais laižligės atsiradimui įtakos turi hipotiroidizmas. Vertėtų patikrinti, ar nesutrikęs šuns skydliaukės funkcionavimas.
Galimas ir priežasčių kompleksas. Štai dėl traumos prasidėjo tarpupirščio uždegimas, šuo pradėjo jį kruopščiai laižyti. Oda dėl to pradėjo dar labiau dirgti, atsirado žaizdelių, „įsiveisė“ bakterija. Šuniui pradėjo niežėti ir skaudėti dar labiau, laižymas suaktyvėjo.
Kojų laižymas ar graužimas gali būti nerimo ir streso išraiška. Kai kuriais atvejais bėda gali būti gilesnė ir priskiriama kompulsiniams sutrikimams – kaip ir „maniakinis“ uodegos vaikymasis. Jei šuniui nuobodu ir dėl to jis „neturi kur dėtis“, skirkite daugiau laiko jam – dresūra, žaidimai, pasivaikščiojimai ir t.t. Žaidimų, užimtumo terapiją nukreipiant dėmesį galima taikyti kaskart, kai šuo pradeda laižytis kojas. Tokios priemonės padės šunims, kuriems problemą sukėlė stresas ar nuobodulys, tačiau bus mažiau veiksmingos, jeigu jie kenčia nuo neįveikiamo įkyrus potraukio laižyti. Kai kurios psichologinės būsenos – išsiskyrimo nerimas, naujo gyvūno arba kūdikio atsiradimas – taip pat gali sukurti psichologinį stresą, kuris baigsis laižlige.
Norą laižyti kojas gali sukelti nemalonūs pojūčiai. Skausmas, trauma gan elementarūs dalykai – reikia atidžiai apžiūrėti kojas, ar jose nėra žaizdų, pašinų ar besiformuojančių augliukų, stebėti, kaip šuo juda. Kaulų ar sąnarių skausmas gali nukreipti šuns dėmesį į kojos linkio ar alkūnės ploto laižymą.
Jeigu visos priežastys atmestos (na, bent jau nervai, alergija ir susižalojimas), galite apsvarstyti variantą, kad šuo kenčia nuo nemalonaus pojūčio ar nežinomos kilmės skausmo kitoje kūno srityje. Galbūt atrodys keista, tačiau pas palyginti nemažai „kojalaižių“, itin pamėgusių priekines kojų dalis, pastebėti C3 – C7 slankstelių srities uždegimo požymiai ir tai lydintis diskomfortas. Aktyviai laižantys dilbių sritį turi problemų mentikaulio regione (uždegimas, mėšlungis). Laižantys galines pėdas kartais kenčia nuo juosmeninės stuburo dalies skausmo.
Pasitaiko, kad priekinių kojų laižytojai dažnai linkę tempti pavadėlius, o galinių mėgaujasi kamuoliuko atnešimais ir sprintais bei kenčia nuo juosmeninės stuburo dalies patempimų. Žiūrint į pavadį tempiančio šuns teoriją, ji kaip ir logiška – veržliam šuniui tikėtini kaklo ir nervų sužalojimai. Situaciją pagerina antkaklio atsisakymas, dresūra ir specialios petnešos nuo tempimo. Jei pacientas laižo galines kojas, mėnesiui nutraukite tokias aktyvias veiklas kaip sprintai, virvės traukimas, šokinėjimai vandenin, kamuoliuko atnešimas. Tai padės sumažinti raumenų įtampą. Tinkama fizinė terapija su kokybišku ėdalu bei papildais šias problemas turėtų panaikinti poros mėnesių bėgyje.