Amerikietiškas atlyginimas džiaugsmo nesuteikė: gyveno tik dėl darbo
Ernesto šeima iš Lietuvos išvyko dar tuomet, kai jam buvo 12 metų. Keletą metų pragyvenęs Vokietijoje ir Anglijoje, studijuoti jis išvyko į Ameriką, kurioje niekad nepamiršo savo didžiausios svajonės – būti keliautoju.
Nors Ernestas išvyko iš Lietuvos būdamas dvylikos, iki šiol laisvai kalba lietuviškai. Vis dėlto, prisipažįsta, kad angliškai bendrauti jam žymiai lengviau, o lietuviški žodžiai kartais pasimiršta. Nepamiršti lietuvių kalbos jam padeda trys artimi žmonės, su kuriais susiskambina, o kartais ir aplanko – tai mama, močiutė ir brolis.
Baigęs studijas Amerikoje, jis greitai susirado darbą, o sėkminga karjera nuvedė iki marketingo vadovo pozicijos vietiniame žurnale. Ernestas neslepia – karjera sekėsi gerai, amerikietiška alga taip pat buvo labai gera, tačiau niekaip neapleido mintis, kad gyvena tik tam, kad dirbtų, o kitkam laiko taip ir nelikdavo.
Dirbdamas nuo 7 valandos ryto iki 17–18 valandos vakaro, Ernestas grįždavo namo pavargęs. Žinodamas, kad reikės anksti keltis, jis turėdavo anksčiau nueiti ir miegoti, o prieš miegą spėdavo tik perskaityti darbo paštą, į kurį nuolat plūsdavo žinutės. Tokiu ritmu Amerikoje Ernestas pradirbo apie šešerius metus, nuo 2012–ųjų iki 2019–ųjų, kol nusprendė, jog šitaip save alinti – gana.
„Toks jausmas, kad gyveni dėl darbo, nes turi nusipirkti gerą mašiną, turėti normalų namą ir už viską susimokėti. Visą laiką svajoji apie keliones, tačiau Amerikoje duoda tik 2 savaites atostogų per metus – tai nėra daug. Dažniausiai net negali jų visų pasiimti vienu metu, o per kelias dienas spėji tik nuvykti į kokį nors Europos miestą ir grįžti atgal, taip nieko daug ir nepamatęs. Vieną dieną dirbdamas susimąsčiau, kad tokia sistema man visai nepatinka, neturiu laisvės“, – sako jis.
Ištrūkus į kelionę Azijoje, netikėta pažintis apvertė gyvenimą aukštyn kojomis
Būdamas dvidešimt penkerių, Ernestas nutarė leistis į pirmąją tikrą kelionę ir pabandė susitarti su tuometine darboviete, kad jį išleistų visam mėnesiui išvykti į Aziją. Jis įtikino savo viršininką, kad reikiamas užduotis galėtų atlikti nuotoliniu būdu, ir nematė jokių kliūčių, nes visas darbas buvo atliekamas kompiuteriu.
„Nusipirkau bilietus į Aziją, planavau važiuoti į Kiniją, Vietnamą, Tailandą, Kombodžą. Tačiau paskutinę dieną prieš kelionę mane pasikvietė į biurą, ir paaiškino, kad visgi taip negalima. Pasirodo, jei išvažiuosiu, negalėsiu dirbti. Sakau – aš jau nusipirkęs skrydžius ir išsinuomojęs viešbučius, todėl važiuosiu, o po visko grįšiu į darbą, jei duosit. Man pažadėjo, kad atiduos darbą, ir pasakė: jeigu labai nori skirti, tai skrisk“, – prisimena Ernestas.
Jau pirmąją dieną Azijoje keliautojas pajuto, kad jo gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. 2019–ųjų sausį, vos tik čia nusileidęs, jis sutiko savo gyvenimo meilę – ukrainietę Dariną. Tuo metu ji dirbo lėktuvo stiuardese „Ukrainian Airlines“, ir lėktuvas, kuriuo ji turėjo skristi atgal, sugedo. Dėl to jai teko pasilikti Azijoje dviem dienomis ilgiau, o keliautojams tiek pakako, kad tarp jų atsirastų stiprus ryšys.
„Su Darina pradėjome kalbėti apie tai, kaip būtų smagu tiesiog keliauti. Pasakiau jai, kad daug dirbu, kad čia mano pirma tikra kelionė, kai keliauju vienas, kad visą laiką svajojau pamatyti Aziją, kai buvau mažiukas. Ji irgi labai norėjo keliauti. Už poros savaičių ji buvo suplanavusi skirsti atostogauti į San Diegą, tačiau pasikeitė planus ir atskrido pas mane atgal į Aziją. Čia kartu praleidome tris savaites – keliavome po Singapūrą, Tailandą, nuskridome į Filipinus. Visą tą laiką negalvojau apie darbą, nenorėjau sugrįžti“, – sako Ernestas.
Darbo iš namų paieškos nuvylė – biuru tapę namai netenkino
Būdami Filipinuose, Ernestas ir Darina gyveno palapinėje, nes viešbučiams pinigų neturėjo. Kelionė paliko nepamirštamus įspūdžius, bet atėjo diena, kai teko grįžti atgal į Ameriką. Ernestas buvo iškart pakviestas atgal į darbą, tačiau darbdaviams paaiškino, kad vasarą iš darbo išeis. Jis suprato, kad daugiau taip dirbti nebenori, planavo išvykti į Europą ir susirasti nuotolinį darbą, kuris netrukdytų jam keliauti. Grįžti į Europą jis norėjo ir dėl Darinos, tuo metu gyvenusios Ukrainoje, kad galėtų dažniau leisti laiką keliaudami kartu.
Ernestas prisimena, kad darbo paieškos nebuvo lengvos. Viena kompanija sutiko, kad jis dirbtų nuotoliniu būdu, buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau, atėjus metui dirbti, iškėlė sąlygą, kad pirmiausia jis turi padirbėti kompanijos biure 6 mėnesius. Ernestas buvo užsispyręs, ir pasakė, kad nelauks nė mėnesio.
„Viską pardaviau, ką turėjau – mašiną, daiktus. Su augintiniu Cosmo susipakavom visus savo daiktus į vieną kuprinę ir palikom namą, kurį nuomojausi. Turėjau susitaupęs 12 tūkstančių dolerių, kas nėra labai daug, nes Amerikoje pinigai nesitaupo. Nusipirkom skrydį iš Kolorado į Prancūziją, kurioje nusileidome su Cosmo neturėdami nieko – nei namų, nei mašinos“, – prisimena Ernestas.
Kad galėtų nevaržomai keliauti, pirmiausia Ernestas turėjo įsigyti automobilį, kuriam išleido didžiąją dalį santaupų – 10 tūkst. eurų. Jis suprato, kad likusių 3 tūkst. eurų ilgai neužteks. Ernestas prisipažįsta – verčiant naują gyvenimo puslapį, kuriame jis nebūtų prirakintas prie darbovietės, buvo daug baimių ir nepasitikėjimo, bet tuo pačiu ir tikėjimo, kas svajonę pavyks išpildyti.
„Pinigai baigėsi labai greitai. Grįžau į Lietuvą aplankyti močiutę, kuri tuo metu sirgo, ir apsistojau pas ją Kaune, savo vaikystės name. Kiekvieną dieną ieškojau darbo internete. Buvo sunku, nes dažnai darbdaviai klausia, kur tu esi. Amerikiečiams reikia, kad jų darbuotojai būtų Amerikoje, o jei darbas Vokietijoje – turi ten ir gyventi. Buvau nuėjęs į porą darbo pokalbių ir Lietuvoje, tik, deja, algos čia nepakankamos, kad būtų galima keliauti“, – pastebi keliautojas.
Netrukus Ernestas pradėjo dirbti mažose amerikiečių įmonėse, kuriose padėjo internetu parduoti automobilius ir namus. Nors jam pavyko susirasti darbą, kurį gali dirbti nuotoliniu būdu, šis vis vien pareikalaudavo viso jo laiko. Prisiderinęs prie Amerikos laiko, jis dirbdavo nuo 13–14 valandos iki 1–2 valandos nakties.
„Ir vėl pajutau, kad nieko kito neveikiu, tik dirbu ir dirbu. Juk nieko šitaip nenuveiksiu, nieko nepamatysiu. Pradėjome keliauti su Darina – nuskridome į Italiją, Islandiją, pabuvome ten trumpą laiką, tada kartu grįžome į Lietuvą. Bet nebuvo taip, kad visą laiką galiu keliauti, ir dirbti iš kur panorėjęs. Namai tapo biuru, o užtektinai pinigų susitaupyti neišeidavo“, – prisimena jis.
Nusprendė kitiems žmonėms nebedirbti: sava veikla atnešė iki tol nematytas santaupas
Vieną dieną Darina sulaukė svajonių darbo pasiūlymo Jungtinių Arabų Emyratų oro linijose, kurios laikomos vienomis geriausių pasaulyje. Ernestas palaikė Darinos svajonę, todėl pasakė, kad neketina jos sulaikyti. Keliautojas ir toliau ieškojo darbo, kuriame uždirbtų užtektinai, kad galėtų keliauti su Darina, ir dar daugiau – kad jai nereikėtų dirbti. Tuo metu jis internetu teikė marketingo paslaugas atlikėjams.
Ernestas spėjo Dariną aplankyti Dubajuje vos porą kartų, kai netikėtai prasidėjusi pandemija juos išskyrė ilgam laikui. Kai viskas užsidarė, jis liko Lietuvoje, o Darina buvo uždaryta Dubajuje. Kai pora negalėjo pasimatyti ištisus 4 mėnesius, Ernestas nusprendė, kad nekeliauti ir būti Lietuvoje yra taip pat blogai, kaip būti Amerikoje ir dirbti biure.
„Galvoju – viską metu ir skrendu į Dubajų. Pasiimsiu Dariną ir kartu skrisime į šalį, kuri atsidarys pirmoji. Tuo metu kaip tik užsidarė Darinos oro linijos ir pasiūlė jai 3 mėnesius neapmokamų atostogų. Pirma atsidariusi šalis buvo Kroatija – ten ir nuskridome, o vėliau jau galėjome aplankyti ir Italiją. Nuo to laiko nusprendėme, kad kitiems žmonėms nedirbsime. Turėsime savo interneto kompaniją ir savo grafiką“, – sako Ernestas.
Pora ėmėsi nuosavo verslo ir pradėjo internete siūlyti įvairias reklamos paslaugas automobilių ir namų pardavėjams, grafikos dizaineriams, atlikėjams. Per trejus veiklos mėnesius jie susitaupė 6 tūkst. eurų – anot Ernesto, tai buvo daugiau, nei jam pavyko susitaupyti per 5 darbo metus Amerikoje.
„Visą tą laiką kartu keliavome po Europą. Susitarėme, kad Darinai nebereikės dirbti oro uoste, kad galėsime kartu keliauti ir daugiau neišsiskirsime. Taip viskas ir prasidėjo. Iki šiol niekam kitam dirbti nereikėjo“, – džiaugiasi keliautojas.
Šiandien Ernestas ir Darina neturi vietos, kurią galėtų vadinti namais. Nuolat keliaujanti pora vienoje šalyje neužsibūna ilgiau nei mėnesį, o laikiną būstą susiranda per „Airbnb“. Dažniausiai jie ieško erdvesnio 1–2 kambarių buto miesto centre, kuriame su šunimi keliaujančiai porai netrūktų vietos. Toks gyvenimo būdas per mėnesį jiems kainuoja nuo 2500 iki 3000 eurų.
Keliauti su šunimi ne visada lengva: vienose šalyse jį dievina, kitose kyla sunkumų
Ernestas ir Darina pastebi, kad ypač daug džiaugsmo į jų keliones įneša ištikimas kompanionas – šunelis Cosmo. Gyvūnas tapo keliautojo šeimos nariu dar 2017 metais, prieš Kalėdas, kol Ernestas dar gyveno Amerikoje.
„Ilgai svajojau apie tokios veislės šunį, bet iki tol jo niekur neradau. Vieną dieną pamačiau internete, kad parduoda tokį šunelį Oklahomos mieste, kuris buvo už 8 valandų kelio nuo ten, kur aš gyvenau. Tą pačią dieną šeimininkams parašiau, ar dar turite gyvūną, galėčiau jį pasiimti rytoj. Paklausė, ar tikrai jo noriu, ir aš atsakiau, kad jau sėdu į mašiną ir pradedu važiuoti. Iš viso prireikė važiuoti 16 valandų, kad galėčiau turėti Cosmo. Tai buvo pirma mūsų kelionė kartu“, – prisimena Ernestas.
Keliautojas pastebi, kad Cosmo yra labai protingas, smalsus. Vyrui patinka stebėti mąslų šuns žvilgsnį ir džiaugsmą, kurį gyvūnui suteikia kelionės. Ernestas pastebi, kad šuniui taip pat pabosta ilgą laiką būti vienoje vietoje ir nieko neveikti. Todėl, vos tik pamatęs šeimininkų kraunamus kelionių krepšius, šuo lekia prie durų ir nekantriai laukia, kada galės šokti į automobilį.
„Cosmo akyse matau daug noro ir meilės kelionėms. Kaip ir man, jam labai patinka lipti į kalnus Italijoje, kur šviežias ir vėsus oras. Tuo pačiu jam patinka gulėti ant jūros kranto, stebėti bangas, kaip jos krenta. Matosi, kaip jis kvėpuoja, turbūt užuodžia visokias jūrų gėrybes. Man atrodo, kad jam labai patinka keliauti, įmerkti letenas į skirtingas jūras, paragauti sūraus vandens. Jam patinka ragauti įvairių šalių maistą – kai Italijoje užuodžia gelato, jam net akys išsprogsta. Kai vyksta vyno degustacijos, jam papjausto sūrio arba mėsytės, nors patys jos ir nevalgom“, – pasakoja keliautojas.
Ernestas skaičiuoja, kad Cosmo jau spėjo aplankyti 27 šalis, ir pastebi, kad kiekvienoje šalyje šuo sutinkamas skirtingai – vienose džiaugsmingai, kitose atsargiai. Lygindamas patirtis įvairiose šalyse, keliautojas pažymi, kad keliauti su šunimi Lietuvoje išties yra smagu – čia gausu vietų, kuriose galima lankytis su šunimi, iš kurių bene labiausiai Ernestą nustebino baras, kuriame yra šunims skirto alaus.
„Italijoje žmonės myli šunis ir džiaugiasi, kai pamato Cosmo. Visi nori jį pakalbinti, klausia, kokia čia veislė, girdim juos vis sakant – bella, bella, koks grožis. Kai buvome sustoję San Marine, šalyje viduryje Italijos, tenai jį net įleido į pilį, bažnyčią, įleido ir į vyno degustaciją. Labai malonu keliauti su šunimi ir Ispanijoje, Portugalijoje – čia visur jie įleidžiami, gali būti ir laisvi. Niekas nedraudžia jiems būti paplūdimiuose, parkuose“, – šunims palankiausias vietas įvardija Ernestas.
Tačiau keliauti su šunimis patogu ne visose šalyse. Keliautojas pastebi, kad ypač griežtos keliautojams su šunimis yra Prancūzija ir Vokietija.
„Prancūzija būtų viena iš prasčiausių vietų šunims. Pavyzdžiui, Paryžiuje prie kiekvieno parko uždėtas ženklas, kad su šunimis vaikščioti draudžiama, net jei ten nėra nieko, tik žalia žolė. Kiekvienas medis užtvertas tvorele, kad negalėtų prie jų šuniukai prieiti. Šuniui tiesiog nėra kur nusilengvinti, o ir apartamentai dažniausiai yra tokie maži, kad su šunimi juose būti neįmanoma. Kainos visur labai didelės, daug kur šunų neįleidžia. O Vokietijoje galioja įstatymai, pagal kuriuos šuo visur turi būti su pavadėliu ir antsnukiu. Kartą ėjome vidury miško, jokių žmonių nėra, o viena mergina prabėgus pradėjo rėkti, kad mūsų šuo be pavadėlio“, – prisimena Ernestas.
Daugiausiai laiko skiria nebe darbui, o kelionėms, saviugdai ir sveikai gyvensenai
Ernestas džiaugiasi, kad jam pavyko įgyvendinti savo svajonę – užuot dirbęs nuo ryto iki vakaro, šiandien jis gali kasdien mėgautis kelionėmis su Darina ir Cosmo. Įprastoje Ernesto dienoje darbas pareikalauja vos apie 3–4 valandų, po kurių jis su Darina vyksta aplankyti porą naujų vietų, o likusį laiką ramiai leidžia kartu.
Kelionių įspūdžiais pora taip pat dalinasi savo „Youtube“ kanale „Dream Team Travels“, kuriame jų reportažai sulaukia po kelias dešimtis tūkstančių peržiūrų. Kalbėdamas apie ateities planus, šiuo metu Ispanijoje laiką leidžiantis keliautojas sako, kad ieško nuomos ilgesniam laikui Ispanijoje ar Portugalijoje, kad keliauti būtų patogiau.
„Visada tikėjau, kad viskas yra įmanoma, tereikia turėti vilties ir noro. Kartu su Darina ne tik daug keliaujame, bet ir daug skaitome, klausome tinklalaidžių, norime nuolatos mokytis kažko naujo, lavinti save, sportuoti ir būti sveiki“, – sako Ernestas.