Iš kur atsiranda tokia valdžia? Atsakymas, anot A. Arutunyan, yra ne lyderio asmuo, o žmonės: nuo skurstančio darbininko, kuris kreipiasi tiesiai į Putiną prašydamas pagalbos, iki verslininkų, saugumo pareigūnų ir dažnai neveiksnios vyriausybės narių, kurie tikisi iš šalies vadovo nurodymų ir apsaugos.
Ištrauka iš knygos „Putino paslaptis“:
„2011 metų vasarą studentė iš Naugardo srities Katja Obrazcova nusprendė išnaudoti savo kūrybiškumą. Ji išsitepė dažais veidą, atsistojo keturpėsčia ir aistringai, netgi beviltiškai, dainavo, kaip nori būti Vladimiro Putino šunimi.
Šis vaizdo įrašas, vasarą ėmęs plisti per youtube tinklalapį, tinklaraščiuose sukėlė sąmyšį. Per pastarąjį dešimtmetį merginos buvo dainavusios, kad pametė galvą dėl prezidento, taip pademonstruodamos atvirai seksualiniu tapusį asmenybės kultą. Šis vaizdo reportažas, sukurtas pagal roko grupės „Subways“ dainą, regis, peržengė ribą. Niekas nebuvo visiškai tikras, ar tai tik vienas iš daugelio Putino gerbėjų klubų ėmėsi kūrybos, ar tai netiesioginis bandymas suteršti ministro pirmininko ir būsimo prezidento reputaciją.
Man, aptikus Katjos pasirodymą, kilo tokių pačių abejonių. Paaiškėjo, kad ji yra buvusi jaunimo grupės „Stal“ („Plienas“) – Kremliaus finansuojamo jaunimo judėjimo „Naši“ („Mūsiškiai“) radikalios atšakos – narė. Mergina paliko minėtą grupę ir įkūrė gerbėjų klubą pavadinimu „Merginos už Putiną“. Visa tai Katja pasakojo kartu su savo kolege Marija Aliošina susitikusi su manimi.
Atrodo, niekas joms neliepė kurti gerbėjų klubo arba dainuoti apie Putiną, tačiau labai tikėtina, kad jų spontaniškos pastangos buvo apdovanotos. Pasak Katjos ir Marijos, susirinko grupelė merginų ir pradėjo svarstyti apie vaizdo klipą, išreiškiantį paramą Putinui ir kartu pakankamai provokuojamą, kad, „tikėtina“, pritrauktų jo dėmesį. Nors merginos primygtinai tikino, kad tai buvo jų pačių idėja, užsiminė, kad pabaigtą savo bendro darbo produktą nusiuntė Rusijos federalinės jaunimo reikalų agentūros vadovui ir neformaliam jaunimo judėjimo „Naši“ lyderiui Vasilijui Jakemenko. Jam nieko neatsakius, merginos tai palaikė nebyliu pritarimu.
„Neneigiame, kad Putinas mus traukia, – teigė Katja. – Neneigiame, kad tai darome, siekdamos išreikšti savo fantazijas“, – pridūrė Marija.
Vis dėlto tai, ką jos galiausiai sukūrė, buvo daugiau, negu tiesiog įtakingo asmens įsimylėjimas. Vaizdo reportaže, kuriame vaidino kelios merginos, yra ir kitų scenų, kuriose jos vilki mokyklinę uniformą ir biuro kostiumėlį. Veiksmas vyksta labai greitai. Kažkuriuo metu, kai dainos žodžiai užtektinai nebepasako, Katja parodoma keturpėsčia ant stalo, o vėliau – klupinėjanti greitkelyje su ministro pirmininko portretu ir buteliu viskio. Jei tai buvo fantazija apie Vladimirą Putiną, tuomet ji skleidė noro save sumenkinti ir mirties atspalvį.
Jei Katja siekė aiškiai parodyti paraleles, kurias nesąmoningai išreiškė mūsų pokalbyje, tai istorija jau viską padarė už ją.
Pankroko grupė „Barto“, taip pavadinta dėl savo provokuojamų, aštriai kritiškų dainų, šią fantaziją jau buvo panaudojusi kruvinai 2011 metais sukurtos dainos „KGB“ pabaigai:
Užkniso gyventi nuo algos iki algos.
Aplink vien kvailiai, ir tie patys nėra turtingi.
Laikas ką nors pakeisti savo gyvenime.
Atsigulsiu po KGB pulkininku.
Už jo būsiu kaip už Didžiosios kinų sienos.
Tvarka. Perteklius. Amžina taika.
Šiame vaizdo siužete panaudotos pavaizdžios scenos iš 1992 metų filmo „Čekistas“ apie bolševikų slaptosios milicijos pareigūną, ankstyvaisiais revoliucijos metais stebėdavusį, kaip kamerose, jo pavedimu, sušaudomi tūkstančiai revoliucijos priešų, vėliau dėl to išprotėjusį ir maldavusį, kad jį patį nušautų.
Kaip socialinis komentaras, „Barto“ vaizdo siužetas nuėjo toliau, negu tai, ko tokios merginos kaip Katja manė norinčios, kad joms padarytų KGB pulkininkas Putinas. Galite ką norite kalbėti apie tvarką, perteklių ir taiką, regis, sakė daina, tačiau iš tikrųjų trokštate mirties. Ir tik tai buvo tikra.
2000 metais, būdama septynerių, Alisa Charčiova akimirkai naujojo prezidento pavardę supainiojo su žodžiu pautina arba voratinkliu – voro namais, o šito padaro ji bijojo. Ji paneigė, kad prezidento pavardė jos sąmonėje negrįžtamai įspaudė baimės vaizdą, bet ši atsitiktinė asociacija jai išliko vienas ryškiausių prisiminimų apie Vladimirą Putiną.
2010 metų rugsėjo mėnesį, būdama Maskvos valstybinio universiteto žurnalistikos studijų pirmojo kurso studentė, Alisa Charčiova, apsirengusi baltus apatinius, pozavo erotiniam kalendoriui, kuris turėjo būti padovanotas Vladimirui Putinui gimimo dienos proga. Vladimiras Putinas apsidžiaugė dėl tokios dovanos.
Kalendoriuje, pasirodžiusiame knygynų lentynose likus kelioms dienoms iki Putino gimtadienio 2010 metų spalio 7 dieną, puikavosi dvylikos žurnalistikos studenčių, vilkinčių gerokai provokuojančius apatinius, nuotraukos, o prie kiekvienos iš jų užrašyta dviprasmiška žinia „Vladimirui Vladimirovičiui“.
Vasario mėnesio antraštė skelbė: „Gal trečią kartą?“, o kovo mėnesio mergina skundėsi, kad „užgesinote miško gaisrus, o aš tebedegu!“ Kita išreiškė norą „asmeniškai“ pasveikinti Vladimirą Vladimirovičių su gimimo diena ir davė savo telefono numerį (kuris, kaip paaiškėjo, neveikė). Alisos žinia turbūt buvo pati nekalčiausia iš dvylikos. Antraštė skambėjo taip: „Jūs pats geriausias!“ Kalendorius greitai tapo bestseleriu, kurio išplatinta daugiau nei 100 000 vienetų.
Išsilavinusiai, miestietiškai ir dažniausiai opozicinių pažiūrų aplinkai, kokiu buvo laikomas Žurnalistikos fakultetas, nuolankumas valdžiai, vadovaujamai buvusio KGB pareigūno, buvo nepriimtinas. To, kad tas nuolankumas įgijo atvirą erotinę dimensiją, užteko, kad būtum atstumtas. Universiteto fakultete į Alisą žiūrėta neigiamai, kalbėta apie bausmę dvylikai projekte dalyvavusių merginų. Tarytum norėdamos nuplauti apjuodintą studenčių reputaciją, grupė opozicijos atstovių išleido savo kalendorių, kuriame puikavosi (visiškai apsirengusios) merginos, lipnia juosta užklijuotomis burnomis, norinčios pasakyti, kad jų išraiškos laisvė yra suvaržyta, ir Putinui uždavė tokių atvirų klausimų kaip „Kas nužudė Aną Politkovskają?“
Alisa taip niekada ir nesuprato, kodėl negerai savo paramą ministrui pirmininkui išreikšti erotiniu kalendoriumi. Jos manymu, pozuoti vienais apatiniais buvo visiškai natūralus būdas pademonstruoti meilę nacionaliniam lyderiui, kuris valdžioje beveik tiek laiko, kiek ji save atsimena.
„Nesuprantu žmonių, manančių, kad mylėti Putiną yra blogai, – prisipažino ji 2011 metų spalio mėnesį, praėjus savaitei po Putino paskelbimo apie ketinimą grįžti į prezidento pareigas. – Nieko nesuprantu apie politiką. Studijuoju, siekdama tapti žurnaliste, ir tikiuosi, kad vieną dieną suprasiu, kas tai yra. Man jis patinka, kaip įvaizdis ir kaip asmenybė. Mes turime tos pačios veislės šunį. Jis tiesiog... charizmatiškas. Kai matydavau jį per televiziją, jis man visada patikdavo kaip vyras, kaip atrodo... ne kaip vyras – seksualinis objektas, ne, bet tik jo išorė, kaip malonus vaizdas akiai.“
Charčiova nebuvo kvailas sraigtelis, naudojamas Kremliaus kampanijoje, siekiant pagerinti Rusijos nacionalinio lyderio įvaizdį. Tačiau šiaip ar taip, ji nebuvo pakankamai sąmoninga suvokti, ką tiksliai daro, aišku tik tiek, kad savo meile ministrui pirmininkui nesiekė paskelbti politinio pareiškimo.
Kitaip tariant, dvylika kalendoriui pozavusių merginų buvo pasamdytos ir panaudotos, tačiau ne centralizuotai iš Kremliaus ateinančiai kampanijai. Alisa Charčiova pasakojo, kad į projektą ją įtraukė draugas – diplomuotas žurnalistas Vladimiras Tabakas, įkūręs nuosavą leidybos verslą pavadinimu „Fakultetas“.
„Draugas paklausė, kokia mano nuomonė apie Vladimirą Putiną. Aš atsakiau, kad gana pozityvi. Tuomet jis pasiteiravo, ar norėčiau pozuoti kalendoriui ir taip išreikšti jam paramą bei palinkėti geros gimimo dienos. Aš, žinoma, sutikau.“
Alisos „žinoma“ atskleidžia du iškalbingus faktus. Viena vertus, jauna, graži studentė gavo galimybę vilkėti stilingus apatinius drabužius ir pozuoti profesionalioms fotografijoms, traktuojant tai kaip smagų ir visiškai natūralų būdą išreikšti paramą politikui. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ji buvo visiškai apolitiška.
Alisai Putinas buvo ne politikas, o lyderis, į kurį ji žiūrėjo daug asmeniškiau. „Manau, kad daug mano amžiaus žmonių mano taip pat ir nesigilina į detales“, – teigė ji. Kitaip tariant, ji „mylėjo“ Putiną, bet negalėjo aiškiai pasakyti, už ką tiksliai. Putinas buvo ne tik „akiai malonus pažiūrėti“, bet, kaip lyderis, jis buvo ir neišvengiamas. „Jis man nieko konkrečiai nesuteikė, tačiau, jei esame gerai apsirūpinę, vadinasi, jis gerai vadovauja šaliai. Nesu girdėjusi, kad kas nors iš mano draugų, šeimos ir pažįstamų apie jį kalbėtų blogai.“
Gana tikėtina, kad, išskyrus nuolatinį, neišvengiamą ir nekvestionuojamai geranorišką Putino buvimą, Alisa Charčiova apie jį galvodavo nedažnai, be to, kad jis buvo malonus pažiūrėti. Kai buvo pasamdyta pozuoti kalendoriui, neatrodė, kad dėl to jai būtų priskirta politinė pozicija, nes ten nebuvo išreikšta nieko politiško. O kaip tuomet „draugo draugas“, iškėlęs idėją pardavinėti kalendorių su apatinius vilkinčiomis merginomis, dedikuotą ministrui pirmininkui, ir padovanoti jam gimimo dienos proga? Ar tai buvo jo paties iniciatyva, ar jis dalyvavo iš viršaus ateinančiame asmenybės kulte, kurį sukūrė Kremliaus administracija ir kuris buvo patobulintas, siekiant įgyti pakankamai postmodernizmo atributų ir taip atitolinti naujos kartos Rusijos nacionalinį lyderį nuo jo sovietinės praeities?“
