Papasakokite, iš kur esate kilęs?
Gimiau ir augau Jorkšyre, tačiau paskutinius dešimt metų gyvenu Londone. Esu baigęs vizualiųjų menų specialybę, dirbau su daugeliu skirtingų medijų: daile, skulptūra, fotografija, instaliacijomis. Nuo jų ir pasukau į teatrą.
Viena vertus, toks pasirinkimas man leido dirbti su kitais žmonėmis, bendradarbiauti (ką visada mėgau), kita vertus, buvo labai įdomu panaudoti jau įgytas žinias ir jas išplėsti, pritaikyti, perkelti į kitą kūrybos lauką.
Kaip iš viso atsidūrėte menuose, ar tai – šeimos paveldas?
Na, mano mama aktorė, taigi kūrybingumo šeimoje visada buvo, bet tik tiek. Aš nuo pat mažumės visuomet buvau labai susidomėjęs vizualumu. Būtent per vaizdinius išreikšdavau save, paliktas vienas visuomet piešdavau. Iš esmės, kai tik turėdavau progą, visuomet imdavau kurti ką nors vizualaus, kūrybiško.
Taigi, menų mokėtės nuo pat pirmų klasių?
Iš esmės – taip. Mokykloje už savo piešinius visuomet laimėdavau prizus, o vėliau įstojau į Glazgo menų mokyklą, kur mokiausi aštuonerius metus.
Beje, šiandien Glazgas yra puikus miestas šiuolaikiniams menams, čia tvyro labai kūrybinga atmosfera. Būtent ten ir žengiau pirmuosius savo, kaip scenografo žingsnius, dirbdamas su kitais teatro praktikais.
Vėliau pradėjau studijuoti Londone, norėjau sukaupti dar daugiau įgūdžių. Tas laikas man davė tikrą atsispyrimą dirbti teatro dailininku tiek Londone, Anglijoje ar net tarptautiniu mastu.
Kur studijavote Londone?
Motley Theatre Design Course, - tai itin prestižinė vieta, kur per metus būdavo priimami tik dešimt studentų. Labai gaila, tačiau prieš porą metų šios studijos buvo uždarytos, tagi, aš buvau vienoje iš paskutiniųjų laidų. Ši vieta – įspūdingos 50-ies metų istorijos buveinė.
Kas jums buvo įdomiausia dirbant su vizualiaisiais menais?
Įdomiausia tai, jog mane visuomet labai domino naratyvas, scenarijus, butaforija, - kūrimas erdvių, kurios siūlytų pasakoti istoriją. Naudodavau ir performanso elementus, gabalėlius aplinkos, kurioje buvo pristatomi mano darbai. Taigi, nors tai vykdavo galerijose, ar kitose nebūtinai menui skirtose erdvėse, daug kas iki darbo teatre buvo labai arti jo.
Tad kada įvyko lūžis ir nusprendėte, jog teatras yra tai, ką norisi daryti?
Apie tai dažnai pasikalbu pats su savimi (juokiasi). Matyt, jog tai atsitiko Glazgo laikotarpio pabaigoje. Čia aplink mane atsirado daug teatro. Man tapo įdomu kurti instaliacijas scenai, - ne meno galerijoms. Tai buvo labai žavu: teatro forma kurti erdvę, pasakojimą, atmosferą.
Koks buvo jūsų pirmasis darbas teatre?
Tada vienu metu vyko du darbai. Visų pirma man labai pasisekė papulti asistuoti puikiam scenografui Stewartui Laingui, kuris mane priėmė po savo sparnu. Su juo dirbome prie operų Glazge, Škotijos operoje.
Kitas darbas buvo žymiai mažesnio mastelio: Samuelio Becketto pjesių pastatymai mažame teatre. Kaip žinote, dėl šio dramaturgo autorinių teisių reikalavimų, kūrėjas yra labai suvaržytas, nes viskas turi būti atkurta pagal paties Becketto remarkas.
Jo pjesės - iš esmės skurdžios savo scenografija, vienoje tai gal būti tik burna, o kitoje – medis. Iš tiesų, kurti scenografiją, kurioje beveik nieko nėra – žymiai sunkiau, nei bandyti išdėlioti daug daiktų.
Taigi, buvo toks suvaržymas ir šalia – didžiulių galimybių operos scena. Lyg mikro ir makro mastelių susidūrimas.
Taigi, jau senokai bandote apgyvendinti medžius teatro scenoje, juk jų bus ir VCO spektaklyje?
Taip, jau pradedu juokauti šia tema. Net praėjusiais metais Švedijoje, Malmės operos teatre turėjau naują darbą, spektaklį „The Feelling of Going“. Tai buvo lyg choreografinė opera, pasakojanti apie žmogų, kuris nuėjo ir užmigo lūšnoje, kurią įtraukė miškas ir jis patyrė haliucinacijų kupiną kelionę.
Taigi, prasukime viską į ateitį: po pusantrų metų aš Vilniuje kursiu namus, kuriuos keis miškas ir pasakiška kelionė... Juokauju, jog pats save užspeičiau į kampą, bet net tokiu atveju visuomet yra labai gerai save išbandyti. Visuomet atsiranda iššūkis, kaip, atrodytų, labai panašią idėją padaryti visiškai kitaip. Žinoma, „Jonas ir Greta“ yra visiškai kita istorija.
Kada supratote, jog scenografo darbas yra iš tiesų jums skirtas?
Manyčiau, jog dirbant Škotijos Nacionaliniam teatrui, kuomet sukūriau scenografiją trims spektakliams... Tada aš supratau, kad darau tai, kas man ne tiesiog įdomu, bet tai, ką noriu daryti ir kas man tikrai patinka. Man patiko iššūkiai, dideli pastatymai, - tai mano sfera.
Kiekvienas spektaklis yra kažkas kito, naujo, jis stumia tave skirtingomis kryptimis, susitikti su naujais iššūkiais ir išmoko vis kažko naujo. Šioje profesioje svarbiausia yra tai, kad kiekvienas naujas projektas tave iš esmės padaro jautresniu pasauliui.
Klausimas, kurį užduodame visai kūrybinei grupei: kada pats pirmą kartą atsidūrėte vienas „miške“?
Įdomus klausimas... Manau, kad tai buvo mano išvykimas į Londoną.
Londonas buvo miestas, kurio aš visiškai nepažinojau, - naujas, smagus nuotykis. Vis dėlto tokie didmiesčiai dažnai gali tapti labai vienišomis vietomis ir juose galima labai pasimesti. Kita vertus toks jausmas leidžia tau visiškai susifokusuoti į profesinius dalykus, kūrybą.
Glazge viskas buvo patogu, - tai šiltas ir kūrybiškas miestas. Niekada neprivalėjau jo palikti, bet manau, kad tuo metu man to labai reikėjo. Visiškai nesigailiu išvažiavęs, nesidairau atgal. Ši kelionė tik padėjo man pakilti profesiniame lygmenyje.
Kas, jūsų nuomone yra svarbiausia kūrėjui, žengiančiam iš asistento į pagrindinę poziciją?
Puikus klausimas! Kaip jau pasakojau, man labai pasisekė su žmonėmis, kurie mane patį lydėjo mano kelyje. Aš galėjau juos stebėti, mokytis ir kalbėti su jais ne tik apie smulkmenas, bet ir apie tai, koks apskritai turi būti menas. Taigi, po truputį tapau savarankišku. Žinoma, visuomet, būdamas atsakingas tik už save, atsisuksi atgal, visada bus klaidų, - to neišvengsi. Ne kiekvienas tavo sprendimas bus geriausias.
Autonomija, nepriklausomybė yra natūralus perėjimas kūrėjo kelyje. Ir menuose tai turi būti labai branginama. Ne vien savasis kelias, savo tikslų pasiekimas, bet ir suvokimas, jog tau įžengus į savaranišką būvį, po tavęs jau ruošiasi ateiti kiti. Ir tu esi tas, kuris turi jiems padėti.
Tai – ne ta situacija, kuomet lipdamas kopėčiomis kapoji nebereikalingas pakopas, kad neužliptų kitas. Ne. Čia svarbiausias yra tęstinumas. Ir tai – labai sveika. Juk profesija priklauso nuo tų žmonių, kurie dar tik ateis, ir kuo sklandžiau tai įvyks, - tuo geriau.
Manau, kad žmonės, kurie tuo nesirūpina elgiasi neatsakingai ir nepriima savo profesijos rimtai.
Kaip pirmą kartą sulaukėte žinių iš Lietuvos apie „Jono ir Gretos“ planus?
Vasarą gavau elektroninį laišką, kuriame buvo parašyta labai konkrečiai: sveiki, čia Dalia, Vilnius City Opera ir mes statysime „Jonuką ir Gretutę“, ar jums būtų įdomu kurti Lietuvoje? Pradžiai man reikėjo poros minučių susivokti, pagalvoti, ar tikrai tai būtų įdomu...
Ar reikėjo išsigooglinti Lietuvą?
Ne, žinojau, kur tai yra, na gal kiek ir reikėjo prisimti geografijos žinias (šypsosi).
Bet tuo mane opera ir žavi, - ji suteikia galmybę dirbti įvairiose vietose, sutikti naujus žmones, praplėsti savo suvokimą, pasaulėžiūrą... Tai – labai svarbu menininkui. Pavyzdžiui šiais metais man jau teko dirbti Kambodžoje!
Na, o po elektroninio laiško, pagalvojus, kad Lietuva man yra įdomu, reikėjo susitikti su kūrėjais. Kas kartą tai yra labai panašu į pirmąjį pasimatymą: nori suprasti, kaip vieni šalia kitų jaučiamės, ką galvojame.
Su Gediminu ir Dalia susitikau Londone ir viskas iš karto vyko labai natūraliai. Jau po valandos susitikimo buvo pradėtas kūrybinis procesas, - stalas buvo nuklotas popieriais ir eskizais! Tikrai, net nemaniau, kad tiek ilgai užtruksiu pirmame susitikime. Net nekilo klausimas ar viskas tinka, - bekalbant iš karto prasidėjo kūryba.
Kaip reaguojate į idėją šį spektaklį kurit ne vaikams, o jaunimui?
Manau tai yra didesnio klausimo dalis: kam šiandien yra kuriama ir rūpi opera? Labai svarbu, kad paaugliams opera taip pat būtų kažkas artmo ir aktualaus. Juk tai yra karta, kuri po mūsų, galbūt iki gyvenimo galo eis į operos teatrą. Jei tik galime juos paliesti dabar, užčiuopti tai, kas jiems šiame žanre yra svarbiausia, - toliau viskas vyks sklandžiai.
„Jonas ir Greta“ – puiki opera šiam tikslui. Čia – daugybė sluoksnių, daug tamsių užkaborių, kuriuos galima tirti ir atverti įvairias interpretacijas. Tai – tik pradinis taškas, nuo kurio mes atsispiriame, ir manau, kad tai bus puikus darbas.
Ar jau pastebėjote, jog yra skirtumų tarp britiško ir lietuviško mąstymo?
Taip, jau buvo kelios detalės. Kurdamas vis įmetu kokį daiktą, kuris man atrodo įdomus, o Gediminas ateina ir sako, jog lietuviams tai sukels visiškai priešingas asociacijas. Todėl labai džiaugiuosi, kad jis visuomet yra šalia ir stebi mano darbą.
Tad kaip jaučiatės kurdamas kartu su Gediminu Šeduikiu ir Egle Čekanavičiūte?
Puikiai! Eglę matau rečiau, nes jos dirbtuvės yra Kaune. Bet ji ir jos sukurti kostiumai yra tikrai nuostabūs. O Gediminas iš viso apsiėmė būti dar ir puikiu šeimininku, gidu šioje šalyje. Jis su manimi būna kiekviename žingsnyje.
Būdamas režisieriumi jis iš tiesų yra labai praktiškas. Jis vienodai patogiai jaučiasi tiek kalbėdamas apie techninius, tiek apie meninius sprendimus. Gediminas yra visiškai atviras įvairiems problemų sprendimo būdams ir didžiuliams meniniams užmojams. Dauguma režisierių mato tik didįjį paveikslą, ir ko nors negavę iš karto, lyg vaikai, numeta visus žaislus. Šiuo atveju yra puiku, jog yra ir principai, ir bendra vizija ir visiškas atvirumas tam, jog teatre visuomet atsiras ne tik problema, bet ir būdai jai išspręsti. Taigi, jo racionalumas yra tikra dovana.
Kitas dalykas, - jei ne Gediminas, nebūčiau spėjęs pamatyti tiek daug paties Vilniaus! Nuostabu tai, jog jo tikslas yra man padėti pasijusti čia labai laukiamu ir visuomet priimamu. Už tai aš esu jam be galo dėkingas.
Kaip šiandien pristatytumėte savo būsimo spektaklio viziją jaunimui?
Tikiu, jog spektalis bus puikus ir scenografija taps didele šio įspūdžio dalimi. Bet kuriuo atveju opera yra menų sintezė, - čia susipina muzika, veiksmas ir vaizdas.
Manau, jog vaizdai, kuriuos sukūriau, patiks paaugliams. Jie – ryškūs ir drąsūs. Stilistiškai tai panašu lyg į fotografišką miško instaliaciją.
Žinoma, kurti Kongresų rūmų erdvėje savaime jau yra didelis patyrimas. Čia nėra jokios technikos. Kuriant viskas turi būti kaip knyga, kurios puslapius verčiant iššoka karpyti erdviniai paveikslai. Viskas turi atsidaryti, išsiankstyti, stebinti ir vykti labai įspūdingai, nes publika visą tą procesą mato prieš savo akis.
Taigi, man teko labai smagiai ieškoti teatrinių triukų kurie stebintų, vyktų dinamiškai ir išlaikytų žiūrovo dėmesį. Manau, jog kiekvienas čia ras ką nors sau ir bus iš tiesų įdomu.
