Ukrainos muziejininkai šiandien išgyvena kasdienę įtampą, rūpindamiesi, kaip nuo karo apsaugoti svarbiausius artefaktus. Kultūrologas, vertėjas, politologas, Ukrainos nacionalinio atgimimo judėjimo „Ruch“ vienas kūrėjų T. Voznyakas atvyko į Vilnių, kad su kolegomis iš Valdovų rūmų muziejaus pasirašytų bendradarbiavimo sutartį su Lvivo nacionaline Boriso Voznickio dailės galerija, kuriai jis atstovauja. Paveldas, anot T. Voznyako, turi du aspektus – tai, ką reikia saugoti, ir tai – ką auginti, vystyti.
Netiki Rusijos kultūros galiomis
Sakoma, kultūros ir meno misija karo metu ne mažiau svarbi už ginkluotą pasipriešinimą. Kitaip tariant, tai irgi yra ginklas, bet kitokio pavidalo. Šiam teiginiui pritarė ir T. Voznyakas, sakydamas, kad kultūra formuoja žmogaus mąstymą.
„Kultūra – jei ne ginklas, tai bent jau antidotas rusiškai propagandai. Jeigu mąstymas formuojasi rusiško pasaulio paradigmoje, ko rusai siekė ir iki karo tai nuolat darė per savo televizijas, kultūrinę politiką, – ne tik Ukrainoje, bet ir Paryžiuje, Berlyne. Galvoju, ir Lietuvoje, Latvijoje... Todėl mums labai svarbu skatinti savo kultūrą, kalbą. Bendradarbiavimas yra labai svarbus, kad pajaustume kokį turime didelį kultūrinį background'ą, dažnai jis yra bendras. Ukrainietiškas, lenkiškas, lietuviškas... tai turime jausti, o kad pajaustume – turime pamatyti“, – apie muziejų rinkiniuose esančių vertybių dalijimosi / skleidimo reikšmingumą kalbėjo pašnekovas.
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė viename savo interviu yra konstatavusi, kad „Rusija su savo kaimynais neturi gerų santykių, o tie, kurie nutolę, yra užburti Rusijos kultūros simuliakro.“
Reaguodamas į šią mintį T. Voznyakas pabrėžė, kad Rusijos kultūros galiomis jis netikįs. „Ką tokio originalaus yra padariusi rusiška literatūra arba menas pasauliniame kontekste? Na, impresionistai – kažkur 28-oje eilėje... Pavyzdžiui, baironistas Aleksandras Puškinas. Tam, kuris neskaitė žymiausio anglų romantiko Džordžo Bairono originalo, Puškinas daro įspūdį. O tiems, kurie žino europinį kultūrinį kontekstą – iškyla didelis klausimas. Reikšmingumo prasme – didi rusų kultūra pasikartojanti iš europinių pavyzdžių. Reikia eiti prie pirmapradžių šaltinių, o ne maitintis antriniu produktu. K. Sabaliauskaitės paminėtas simuliakras – visiška tiesa. Rusiška propaganda pateikia rusų kultūros vertybes kaip pirmaeiles pasauliniame kontekste. Tai yra simuliakras, kurį palaiko valstybė. Tarkim, rusiškas baletas, jis toks pat kaip buvo XIX amžiuje, o pasaulis nuėjęs toli į priekį“, – kalbėjo kultūrologas.
Imperinis virusas – pas daugelį rusų kultūros veikėjų
Visai neseniai atsirado „gero ruso“ samprata. Literatūros tyrinėtojas, publicistas Tomas Venclova yra įspėjęs, kad sakyti, jog imperializmas ir agresija yra „rusų genuose“ – paprasčiausias rasizmas.
„Rašizmas. Žiūrėkite, tas pats Puškinas – iš esmės buvo imperinis poetas. Pavyzdžiui, jo eilės apie lenkus, Rusijos išdavikus – kodėl lenkai turi būti Rusijos apologetai? Šis šovinistinis eilėraštis, tai tik vienas pavyzdžių.
Josifas Brodskis, didis poetas, bet šovinistas, yra parašęs absoliučiai gėdingą eilėraštį Ukrainos nepriklausomybei... Tiesa, sutinku su T. Venclova, šis imperinis virusas sėdi pas daugelį rusų kultūros veikėjų. Ne pas visus, bet pas daugumą. Labai sudėtinga aiškintis, tai didis poetas ar virtuvinis / buitinis šovinistas ir imperialistas. Nežinau, kaip tai atskirti, todėl kartais reikia priimti sanitarines priemones, bent jau kuriam laikui atsitraukti į šalį. Tegu kuriasi savo kultūrą, tai jų reikalas – ne mūsų“, – sakė T. Voznyakas.
Sovietų blogio imperiją aprašiusio rusų rašytojo Aleksandro Solženycino kūryba buvo nelegaliai platinama bei skaitoma sovietmečio Lietuvoje. Ar yra Rusijoje tokių autorių, kurie šiandien uždrausti? „Taip, yra antirežiminių rašytojų... Bet paminėtas A. Solženycinas – irgi rusų šovinistas, nepaisant to, kad jis dalinai ukrainietis. Tas pats aktyvistas Aleksejus Navalnas, kurio tėvas kilęs iš Vakarų Ukrainos – rusų šovinistas, nors ir sėdi kalėjime. Ar jis geras rusas? Geras rusas Rusijai? Bet Ukrainai – ne. Nėra jokių standartų, visada reikia žiūrėti individualiai“, – samprotavo pašnekovas.
Vis daugiau iškyla klausimų, ką daryti su tais menininkais, kurie vyksta į Rusiją, neva, norėdami rusams „nešti šviesą“. Ar visiška rusų izoliacija – teisingas žingsnis?
„<...> Nešti šviesą į nacistinę Vokietiją 1942-aisais buvo neįmanoma, ir ne todėl, kad pasienyje stovėjo gestapas, o todėl, kad tauta nenorėjo klausytis. Bandymas viso to, kas dabar vyksta Rusijoje, pripaišyti Putinui (žinoma, jis uzurpatorius), nėra geras. Didžioji rusų tautos dalis galvoja būtent taip pat, kaip ir jis, nori, kad pasaulyje viskas įvyktų taip, kaip tai daroma Ukrainoje“, – tęsė T. Voznyakas.
Išgydyti rusų tautą per švietimą, teatrą, kultūrologo manymu, neįmanoma, „liga pažengusi per toli“.
„Jeigu vokiečių tauta nepereitų savo katastrofos 1945-aisiais, su visišku sunaikinimu, nežinau, ar būtų išsigydžiusi... Kas liečia rusus – kol kas mūsų užduotis nuo jų atsiginti. Jie eina prie didelės katastrofos. To priežastis – ne Ukraina, o Kinija. Jie eina į tą bedugnę, ir tegu – patys sau kasasi duobę. Netikiu, kad smulkūs dūriai adata – teatriniai pastatymai ar poetiniai festivaliai – galėtų pakeisti tą paradigmą, tą ligą, į kurią įkrito rusų tauta. Rusų tauta stipriai serga. Dar kartą sakau, karą Ukrainoje veda ne ponas Putinas, o Rusijos tauta“, – pažymėjo jis.
