Šiuolaikiniam žmogui žydų getas yra protu nesuvokiamas, į žmoniškumo rėmus netelpantis dalykas. O tai, kad Vilniaus gete gyveno ir daugybė vaikų, šį skaudų istorijos tarpsnį, jo įvykius paverčia išvis sunkiai suvokiamais. Todėl vakar spektaklio „Geto vaikų istorijos“ žiūrovams, susirinkusiems Vilniaus senamiestyje, klausytis nebuvo lengva.
Žinodami istoriją neleidžiame jai kartotis
Kai prieš 80 metų prasidėjo Vilniaus geto likvidavimas, į Panerius mirti nenutrūkstamomis vilkstinėmis keliavo ne tik vyrai, moterys, senoliai, bet ir vaikai – kūdikiai, mažyliai ir paaugliai. Tad svarbu pažvelgti į tragišką praeitį ir vaikų akimis – tų, kurie net ir tokiomis baisiomis sąlygomis, nuolat gresiant pavojui gyvybei mokėsi, kūrė, tikėjo ateitimi ir tiesiog norėjo gyventi.
Vakar Sirvydo skvere liejosi skaudžios geto vaikų kasdienybės istorijos ir svajonės, atpasakotos pagal Vilniaus gete gyvenusių I. Rudaševskio, M. Rolnikaitės, H. Kruko dienoraščių ištraukas. Jų balsus ir su viltimi sumišusią neviltį atkartojo šiuolaikiniai vaikai – Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokiniai. „Mums svarbu parodyti, kad šimtametės žydų istorijos nušluoti nuo žemės paviršiaus taip ir nepavyko, ji gyva jaunimo atminty ir mes perduosime ją tolyn į ateitį“, – sako dvyliktokė Debora, atlikusi Mašos vaidmenį spektaklyje „Geto vaikų istorijos“.
Jos herojė spektaklyje kalba: „Strašūno ir Šiaulių gatvėse atidarė dvi geto mokyklas. Patys mokytojai sutempė stalus, suolus, net lentą rado. Moko be vadovėlių, bet moko. Ir man užeina toks noras mokytis, kalbėti apie eilėraščius, kunigaikščius, kad nors verk... Rodos, ir teoremas dabar mėgčiau, net fiziką...“
„Vakarop į getą įvažiavo keli vežimai su sušaudytųjų drabužiais. Vežimas lėtai juda grindiniu. Drabužiai kruta tarsi gyvi… Nukarusi rankovė... Dar vakar žmogus rengdamasis kišo į ją savo ranką. Vaikiškas paltukas. Kiek metukų turėjo jį nešiojęs vaikas? Kūdikio kepurytė... Dar vakar po tais drabužiais plakė širdys. O šiandien jų nebėra ir nebebus,“ – atsiliepia jos draugė Miriam.
Pasak ją suvaidinusios dvyliktokės Emilijos, labai svarbu prisiminti Holokausto tragediją, nes istorijos žinojimas apsaugo nuo daugelio baisių jos posūkių, užkerta kelią jos pasikartojimui.
Jautrių natų reikia atminčiai žadinti
„Svarbu pažvelgti į tragediją vaiko akimis, nes jo akys yra labiau tikinčios stebuklu. Ir kai net jo tikėjimas palūžta, Holokausto tragizmas atsiskleidžia dar plačiau. Vaikų akys jautresnės, todėl jų ir prisiminimai dar gilesni“, – po spektaklio sakė Rafailas Karpis.
Jį papildo kolega Darius Mažintas: „Žmogaus smegenys sukonstruotos taip, kad jei kažko sau sąmoningai nekartoji, tai leidi užgožti kietiems dalykams, pamažu išleidi iš atminties. Holokausto tragediją būtina prisiminti ir prisiminti. Ypač Ukrainos ir Rusijos karo akivaizdoje. Ir prisiminti nuoširdžiai, kad žmonės kasdienybėje stengtųsi tvardytis, galbūt neturėtų tos savo kardinalios nuomonės, kad suvoktų, į ką gali pavirsti pyktis, kaip greitai užsiliepsnoti neapykanta. Aš sūnų savo auklėju jam kartodamas – priimk kitus tokius, kokie jie yra, tada ir tave priims žmonės tokį, koks esi. Man atrodo, pagrindinė žmogaus gyvenimo taisyklė – mėgaukis gyvenimu ir leisk mėgautis kitam“.
Praeitis – dar ne tokia tolima
„Tiesą sakant, Holokaustas vyko dar visiškai neseniai, dar yra pakankamai daug gyvų žmonių, atsimenančių tuos laikus, kai Europoje buvo užslinkusi tamsa. Dar yra išlikusi stipri baimė, kad ji gali užslinkti bet kada iš naujo. Tad mes privalome stengtis nepamiršti, koks blogis tai buvo, ir kasdien kurti istoriją, kurioje neįsivaizduojami kiti Paneriai“, – sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches.
Jos žodžiais tariant, į spektaklį susirinkę žmonės greičiausiai pagalvojo apie savo vaikus. Kas būtų, jeigu jiems staiga iš šiltos lovos tektų persikraustyti į uždarą erdvę, kurioje karaliauja ne tik badas, bet ir pažeminimas, trūksta ne tik šilumos, bet ir paprasčiausios vaikystės.
„Nužmoginimas vyksta pamažu, bet vaikus nužmoginti sunkiausia. Jie ilgiausiai išlieka tikri ir tyri siaubo akivaizdoje. Man plyšta širdis, kai pagalvoju apie tuos vaikus. Kai pagalvoju, kaip tokiame pasaulyje būtų išgyvenę mano pačios vaikai ar mano mokiniai. Ir gerai, kad yra tokie spektakliai, kurie griebia už širdies, nes mums to reikia, kai ant Holokausto žaizdos jau dedasi abejingumo sluoksnis“, – sako Ruth Reches.
Spektaklis yra vienas iš Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės organizuojamų renginių, skirtų Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-osioms metinėms.
